Teisės sąvadas, teisės rinkinys (vok. Rechtsbuch, teisiaknygė) – teisės normų (įstatymų, teisės aktų) rinkinys, išdėstytas viename dokumente (sąvadas), rašytinis teisės šaltinis.

Teisės sąvadas sudaromas tvarkant teisę (teisės aktus), ją sisteminant (kodifikacija). Nuo teisės rinkinio teisės sąvadas skiriasi savo oficialumu: privatūs rinkiniai nebuvo oficialūs dokumentai, jais remtasi kaip papildomais šaltiniais (jei apskritai teisės taikymo veikloje patekdavo į taikymo sritį). Jei teisės sąvadas turi įstatymo galią, jis vadinamas teisynu; jei įstatymiškai privalomas teisynas yra sudarytas ne tik suvedant atskiras teisės normas į vieningą visumą, bet ir sistematizuojant teisę, – kodeksu.

Pirmasis oficialus teisės sąvadas – imperatoriaus Flavius Justinianus potvarkių (įsakymų) rinkinys 529 m. Codex vetus, kurį sudarė to meto 10 iškiliausių teisininkų komisija (nariai – Tribonianas, Theophilus ir kt.). Sudarius Kodeksą, 530 m. Justinianas pavedė teisininkui Tribonianui, įtraukiant dar 16 teisės žinovų, išrinkti taip pat ir tinkamą medžiagą iš to meto teisininkų raštų (veikalų). Taip atsirado Pandektos (arba Digestai), pažodžiui – visą (t. y. teisę) apimantis (rinkinys).

Teisės sąvadas kaip terminas (corpus juris) ir kaip rinkinio forma paplito nuo XII a., kai „teisės kūnas“ (į vieningą visumą suvesti Rytų Romos imperatoriaus Justiniano įstatymai pradėti išsamiai tirti, be kurių, valdant imperatoriui, buvo surinkta ir kita teisės materija į keletą teisės rinkinių (pavadintų bendrai Corpus iuris civilis).

Kitas vienas reikšmingiausių sąvadų – Kanonų teisės sąvadas (Corpus iuris canonici), Romos katalikų bažnyčios teisynas, kurio ištakos siekia 1140 m. (Nesuderinamų kanonų harmonija arba Graciano dekretas).

Vėlesni teisės sąvadai – privačiai sudarinėti paprotinės teisės rinkiniai, kuriuose Viduramžiais bei ankstyvaisiais Naujaisiais laikais buvo užrašoma galiojanti – paprotinė, atitinkamo valdovo – teisė, teismų sprendimai.

Pirmasis Angloamerikiečių teisės tradicijos arba precendentų teisės ištakų rašytinis šaltinis, teisės rinkinys yra tarp 600–900 m. užrašyti Teisėjų įstatymai (Brehon Laws) Airijoje. Pirmasis parlamentinės teisės rašytinis šaltinis – islandų Grágás, Islandijos teisės rinkinys, kuriame Altingo pavedimu buvo užrašyta galiojanti Islandijos teisė (rinkinys sudarytas 1117–1118 m. žiemą).

Kartais į rinkinius buvo įtraukiami ir pusiau moksliniai tekstai, romėnų teisės recepcijos laikotarpio raštai, kuriuose buvo fiksuojama ir romėnų teisė. Pirmasis rinkinys, kuriame vokiečių kalba užrašyta romėnų teisė – apie 1436 m. sudarytas Klagspiegel (autorius – Schwäbisch Haller miesto raštininkas Conrad Heyden.

Taip pat buvo svarbu surinkti tam tikros teisinės bendrijos, korporacijos (pvz., miesto) teisę, suteiktas teises, privilegijas, (jurisdikcinius ir kitokius) imunitetus. Pirmasis miestų teisės rinkinys – privačiai sudarytas Mühlhäuser Reichsrechtsbuch (apie 1200 m.).

Rinkinių paskirtis buvo praktinė – fiksuoti galiojančią teisę. Kadangi jie atspindėjo to meto teisę, todėl buvo pavadinti „veidrodžiais“ (vok. Spiegel); tokių rinkinių tradicijos pradžią žymi Saksų veidrodis (Sachsenspiegel), 1220–1235 m.^[1] Kiti veidrodžiai – Tiūringų veidrodis (Thüringer Spiegel), Frankų veidrodis (Frankenspiegel), Vokiečių veidrodis (Deutschenspiegel).

Tokie teisės rinkiniai Viduramžiais buvo manuskriptai, ranka parašyti dokumentai. Pradžioje dauginti perrašant vieno rinkinio tekstus į kitą. Taip atsirado keli variantai. Pavyzdžiui, Saksų veidrodis išliko kaip Heidelbergo saksų veidrodis (Heidelberger Sachsenspiegel, apie 1300 m.), Oldenburgo saksų veidrodis (Oldenburger Sachsenspiegel, 1336 m.). Pirmasis išspausdintas teisės rinkinys – 1509 m. Laienspiegel, kurį sudarė Nördling miesto raštininkas Ulrich Tengler.

Rinkinius sudarydavo vienuolynų raštininkai, (miestų, feodalinių korporacijų) viešosios administracijos valdininkai, kadangi jie dirbdavo, saugodavo arba kaupė atitinkamus tekstus. Pagal išsilavinimą ir pareigybes tokie skriptoriai būdavo nebūtinai teisininkai.

Privačiai sudaryti teisės rinkiniai pradžioje neturėjo privalomosios (teisinės) galios, tačiau žymi dalis vėliau įgijo svarbą (pvz., Graciano dekretas, Saksų veidrodis), bent jau fakultatyvinę reikšmę kaip pagalbiniai šaltiniai teisės taikymo ir administracinėje veikloje.

Modernieji teisės sąvadai – ištisi teisynai, vėliau – sudėtingos struktūros teisės aktai (kodeksai), kuriuose išdėstyta susisteminta galiojanti teisė. Tokie teisės sąvadai nuo priėmimo momento įgijo įstatymo galią, jei juose nebuvo nurodyta kita įsigaliojimo data.

(Ypač vėlyvaisiais) Viduramžiais bei Naujaisiais laikais atsirado nemažai įvairių teisės sąvadų, vad. „teisės kūnų“ (Corpus Juris), kuriuose buvo fiksuojama tam tikroje teritorijoje galiojanti arba nacionalinė teisė (pvz., vokiškai kalbančiose valstybėse kaip Austrija, Vokietija, Prūsija). „Teisės kūnais“ taip pat vadinti ir sistematizuoti teisynai (kodeksai), kiti įstatymų rinkiniai. Rusijoje galiojantys įstatymai buvo išleidžiami itin didelės apimties pavidalu (pvz., 1832 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvadas).

Kiti Corpus Juris (sąvadai):

• Corpus juris Saxonici (Dresden, 1672–1673);
• Corpus juris Fridericianum:
  • Prūsijos žemės teisė, preußisches Landrecht (Berlin, 1750–1751, 2 Tle.)
  • Prūsijos civilinio proceso kodeksas (teisenos kodeksas), Prozeßordnung (das. 1781, 4 Tle.)
• Corpus juris Germanici publici ac privati, sudarė Königsthal (Frankfurt, 1760–1766, 2 Bde.)
• Corpus juris Germanici antiqui, sudarė Walter (Berlin, 1824, 3 Bde.)
• Corpus juris ecclesiastici Austriaci academicum (Wien, 1764)
• Corpus juris ecclesiastici catholicorum novioris, sudarė Gärtner (Salzb. 1797–1799, 2 Bde.), von Weiß (Gießen 1833)
• Corpus juris ecclesiastici Saxonici (Dresden 1773–1784, 2 Bde.)
• Corpus juris feudalis Germanici, sudarė Senckenberg (Gießen, 1740; neu hrsg. von Eisenhart, Halle, 1772)
• Corpus juris Hungarici (Ofen 1779, 2 Bde.; das. 1822, 2 Bde.)
• Corpus juris metallici, sudarė Wagner (Leipzig, 1791)
• Corpus juris nautici, sudarė Engelbrecht (Lübeck, 1790)
• Corpus juris opificiarii, sudarė Ortloff (Erlangen, 1804, 2. Aufl. 1820)
• Corpus juris romani ante justinianei (Bonn 1835-44, 6 Hefte)
• Corpus juris confoederationis germanicae, sudarė Meyer (Frankfurt, 1822–1828, 2 Bde.; 3. Aufl. 1858–1869, 3 Bde. nebst Register)
• Corpus juris Germanici tam publici quam privati academicum, sudarė Emminghaus (Jena, 1824-44, 2 Bde. nebst Supplement; 2. Aufl. 1844-56).
• Corpus juris publici Germanici academicum, sudarė Michaelis (Tübingen 1825)
• Corpus juris criminalis, sudarė Kittler (Leipzig, 1834)
• Corpus juris Sueo-Gotorum antiqui, sudarė C. J. ˆ[Carl Johan] Schlyter (Lund 1838–1877, 13 Bde.)
• Corpus juris civilis für das Deutsche Reich und Österreich, sudarė R. Schröder (Bonn, 1876–1877, 2 Tle.).

• Meyers Konversationslexikon. Verlag des Bibliographischen Instituts, Leipzig und Wien, Vierte Auflage, 1885–1892. Band 4 (von China bis Distanz). Seite 287: Corporale bis Corpus juris.