Tartu taikos sutartis (est. Tartu rahu 'Tartu taika', rus. Тартуский мирный договор) – taikos sutartis tarp Estijos ir Tarybų Rusijos, pasirašyta 1920 m. vasario 2 d., ja pasibaigė Estijos kovos dėl nepriklausomybės.

Tarybų Rusija pripažino Estijos respublikos nepriklausomybę de jure ir atsisakė visų teisių į jos teritoriją. Sutartis nustatė sieną tarp Tarybų Rusijos ir Estijos respublikos ir aprašė estų, pasitraukusių į Rusijos gilumą dėl karo ir jų turto grįžimą. Rusija sutiko sumokėti Estijai 15 mln. aukso rublių, dalį Rusijos imperijos aukso atsargų. Iš Estijos pusės sutartį pasirašė Jaan Poska, iš Rusijos pusės – Adolf Joffe, taip pat kiti sutarties dalyvių atstovai.

Tartu sutartis laikoma Estijos respublikos gimimo liudijimu. Sutartis taip pat buvo labai svarbi ir bolševikams, tai buvo pirmoji jų tarptautinė sutartis.

Tarybų Rusija kai kurių savo pažadų neįvykdė, pvz., Tartu universiteto muziejaus kolekcija nebuvo grąžinta^[1], estų repatriacijai buvo trukdoma^[2], 1945 m. atimta dalis Setumos regiono.

• Tartu sutartis (Rusija–Suomija)

Puslapis Vikišaltiniuose:

Tartu sutartis (Rusija–Estija)

• Which Continuity: The Tartu Peace Treaty of 2 February 1920, the Estonian–Russian Border Treaties of 18 May 2005, and the Legal Debate about Estonia’s Status in International Law Archyvuota kopija 2007-06-29 iš Wayback Machine projekto.