Sueco krizė

Sueco krizė
Priklauso: Arabų–Izraelio konfliktas

Sunaikinta Egipto pajėgų technika
Data 1956 m. spalio 29 – lapkričio 7 d.
Vieta Sinajaus pusiasalis ir Sueco kanalas
Rezultatas Koalicijos karinė pergalė
Egipto politinė pergalė
Konflikto šalys
Izraelio vėliava Izraelis
Didžiosios Britanijos vėliava Didžioji Britanija
Prancūzija Prancūzija 		Egipto vėliava Egiptas
Vadovai ir kariniai vadai
Egiptas Gamal Abdel Nasser
Pajėgos
  • Izraelis 175 000
  • Jungtinė Karalystė 45 000
  • Prancūzija 34 000
 Egiptas 300 000[1]
Nuostoliai
  • Izraelis:
    • 172 žuvo[2]
    • 817 sužeista
  • Didžioji Britanija:
    • 22 žuvo
    • 96 sužeista
  • Prancūzija:
    • 10 žuvo
    • 33 sužeista
  • 1650–3000 žuvo[3]
  • 4900 sužeista

Sueco krizė, arba Antrasis arabų–Izraelio karas – karinis konfliktas tarp Egipto ir Izraelio bei jį remiančių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Vyko 1956 m. spalio 29 – lapkričio 7 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija siekė atgauti Sueco kanalo kontrolę ir nušalinti Egipto prezidentą Gamalį Abdelį Naserą, kuris nacionalizavo britų ir prancūzų bendrovei priklausantį kanalą.[4] Izraelio tikslas buvo iš naujo atidaryti užblokuotą Tirano sąsiaurį.[5] Krizei prasidėjus, JAV, SSRS ir Jungtinių Tautų spaudimas lėmė trijų okupantų pasitraukimą. Krizė pažemino Didžiąją Britaniją ir Prancūziją bei sustiprino G. A. Nasero vaidmenį arabų pasaulyje.[6][7][8]

Istorija

1956 m. liepos 26 d. Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras nacionalizavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bendrovei priklausantį Sueco kanalą ir uždraudė juo naudotis Izraeliui.[4] Spalio 29 d. Izraelis įsiveržė į Sinajaus pusiasalį ir užėmė didžiąją jo dalį, taip pat Gazos Ruožą ir Akabos įlankos pakrantes.[4] Po dviejų dienų Didžioji Britanija ir Prancūzija prisijungė prie Izraelio. Spalio 31 – lapkričio 5 d. jos bombardavo Egipto miestus, o lapkričio 5 d. išlaipino desantą prie Port Saido ir perėmė teritorijos kontrolę aplink Sueco kanalą.[4] Prieš nugalėdamos egiptiečių pajėgas, D. Britanija ir Prancūzija užblokavo laivybą kanalu, nuskandindamos 40 laivų. Vėliau paaiškėjo, kad Izraelis, Prancūzija ir Didžioji Britanija suplanavo invaziją. Trys sąjungininkai pasiekė karinių tikslų, tačiau kanalas buvo nenaudingas. SSRS, JAV ir Jungtinių Tautų spaudimas paskatino sąjungininkų karių pasitraukimą. JAV prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris griežtai perspėjo Britaniją nesiveržti į Egiptą. Jis visoms trims šalims pagrasino ekonominėmis sankcijomis, jei šios tęs savo puolimą. Iki 1956 m. gruodžio 22 d. kariuomenę iš Egipto išvedė Didžioji Britanija ir Prancūzija, iki 1957 m. kovo 8 d. iš visų užimtų teritorijų pasitraukė Izraelio kariuomenė.[4] Istorikų teigimu, tai „reiškė, kad Didžioji Britanija prarado didžiausios kolonijinės valstybės statusą“.[9][10][11]

Sueco kanalas 1956 m. spalio – 1957 m. kovo mėn. buvo uždarytas. Išvedus sąjungininkų kariuomenes, laivyba kanalu buvo atnaujinta. Nors Izraelis negavo teisės naudotis kanalu, jam vėl suteiktos teisės vykdyti laivybą Tirano sąsiauryje.[12][13]

Padariniai

Palei 1949 m. Izraelio ir Egipto paliaubomis nustatytą demarkacinę liniją, Šarm el Šeicho rajone, buvo dislokuotos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos.[4] Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Antonis Idenas atsistatydino. Kanados užsienio reikalų ministras Lesteris B. Pirsonas gavo Nobelio taikos premiją. Po krizės SSRS įsidrąsino įsiveržti į Vengriją.[14][15]

Šaltiniai

  1. ↑ „Military Casualties in Arab-Israeli Wars“. www.jewishvirtuallibrary.org. Nuoroda tikrinta 2023-03-17.
  2. ↑ Archives, L. A. Times (1991-03-08). „CASUALTIES OF MIDEAST WARS“. Los Angeles Times (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2023-03-17.
  3. ↑ „Armed Conflict Year Index“. www.onwar.com. Suarchyvuotas originalas 1 May 2018. Nuoroda tikrinta 25 July 2019.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 „Arabų–Izraelio karai“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-05-11.
  5. ↑ Mayer, Michael S. (2010). The Eisenhower Years. Infobase Publishing. p. 44. ISBN 978-0-8160-5387-2.
  6. ↑ Abernathy, David (2000). The Dynamics of Global Dominance: European Overseas Empires, 1415–1980. Yale University Press. p. CXXXIX. ISBN 978-0-300-09314-8. Nuoroda tikrinta 1 September 2015.
  7. ↑ Roger Owen "Suez Crisis" The Oxford Companion to the Politics of the World, Second edition. Joel Krieger, ed. Oxford University Press Inc. 2001.
  8. ↑ „An affair to remember“. The Economist. 27 June 2006. Nuoroda tikrinta 3 September 2014.
  9. ↑ Sylvia Ellis (2009). Historical Dictionary of Anglo-American Relations. Scarecrow Press. p. 212. ISBN 978-0-8108-6297-5.
  10. ↑ Peden, G. C. (December 2012), "Suez and Britain's Decline as a World Power", The Historical Journal 55(4): 1073–1096, doi:10.1017/S0018246X12000246 
  11. ↑ Simon C. Smith, ed. Reassessing Suez 1956: New perspectives on the crisis and its aftermath (Routledge, 2016).
  12. ↑ Major Jean-Marc Pierre (15 August 2014). 1956 Suez Crisis And The United Nations. Tannenberg Publishing. ISBN 978-1-78289-608-1. „Still in 1950 Egypt blocked the Straits of Tiran barring Israel from the waterway ( Longgood 1958, xii-xiii).“
  13. ↑ Golani, Motti (1995). „The Historical Place of the Czech-Egyptian Arms Deal, Fall 1955“. Middle Eastern Studies. 31 (4): 803–827. doi:10.1080/00263209508701081. ISSN 0026-3206. JSTOR 4283762.
  14. ↑ Mastny, Vojtech (March 2002). „NATO in the Beholder's Eye: Soviet Perceptions and Policies, 1949–56“ (PDF). Cold War International History Project. Woodrow Wilson International Center for Scholars. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2 November 2013. Nuoroda tikrinta 30 April 2018.
  15. ↑ Christopher, Adam (2010). The 1956 Hungarian Revolution: Hungarian and Canadian Perspectives. University of Ottawa Press. p. 37. ISBN 978-0-7766-0705-4.