Šeimoje Stanislovas buvo rengiamas visuomeniniam gyvenimui, rūpestingai auklėjamas kataliku. Būdamas 14 metų jis buvo pasiųstas į jėzuitų kolegijąVienoje. Stanislovas mokėsi kalbų ir buvo Šv. Barboros sodalicijos narys. Gyveno kukliai, atsidavė vien savo studijomis, kaip didiko sūnus rengėsi labai kukliai ir daug laiko melsdavosi ir mąstydavo.
1565 m. gruodžio viduryje Stanislovas rimtai susirgo neaiškia liga. Nujausdamas pavojų savo gyvybei, ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas. Tačiau jo brolis Paulius atkalbinėjo jį nuo šio žingsnio, aiškindamas, jog nieko grėsmingo nėra. Iš tikrųjų, nepakvietė kunigo dėl to, kad šių namų šeimininkas senatorius Kimberkeras buvo užkietėjęs protestantas. Supratęs, kad kunigas neateis, Stanislovas meldė šv. Barboros, draugijos globėjos, pagalbos, kad būtų leista jam prieš mirtį priimti komuniją. Ši malda buvo išklausyta, Šv. Barbora su dviem angelais pasirodė kambaryje, atnešė sergančiam jaunuoliui komunikantą. Po to Stanislovui pasirodė Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu, kurį leido Stanislovui paimti ant rankų, paragino jį stoti į Jėzaus draugiją. Po šių nepaprastų malonių Stanislovas pasveiko ir vėl galėjo mokytis kolegijoje.
Prieš tėvo valią, jis nusprendė tapti jėzuitu ir išvyko į Romą. 1567 m. buvo priimtas į ordino narius. Po metų, gruodžio 8 d., Stanislovas Romoje mirė. Ilgai buvo prisimenamas dėl savo nuolankumo ir tyrumo. Kanonizuotas 1726 m.
