Sofija Vytautaitė
Maskvos Didžioji kunigaikštienė
Gediminaičiai
Gimė	1371 m. Trakuose
Mirė	1453 m. birželio 15 d. (~82 metai) Maskva
Tėvas	Vytautas
Motina	Ona Vytautienė
Sutuoktinis (-ė)	Vasilijus I Dimitraitis
Vaikai	Vasilijus II Tamsusis, Ana, Anastasija, Jurijus, Ivanas, Danilas, Vasilisa, Semionas, Marija
Maskvos Didžioji kunigaikštienė
Vikiteka	Sofija Vytautaitė

Sofija Vytautaitė (rus. Софья Витовтовна) (1371 m. Trakuose? – 1453 m. birželio 15 d. Maskvoje) – Maskvos Didžioji kunigaikštienė, LDK Didžiojo kunigaikščio Vytauto vienturtė duktė.^[1]

Spėjama, kad gimė ir augo Trakuose. Norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas Didysis sutarė su jos valdovu Dmitrijum Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dmitraitis ves Sofiją. Sužieduotuvės įvyko 1385 m., o 1391 m. sausio 9 d. buvo atšvęstos vestuvės. Sofija, kartu su tėvo palaiminimu, atsivežė paveikslą, vaizduojantį Šv. Dievo Motiną, pagal kurį buvo nutapytos keletą ikonų, į istoriją patekusios „Palaimintasis dangus“ (rus. Благодатное Небо) vardu. Gimė devyni vaikai, iš penkių berniukų išgyveno tik vienas (vėliau tapęs Maskvos Didžiuoju kunigaikščiu Vasilijum II Tamsiuoju) ir keturios mergaitės (viena jų, Ana, ištekėjo už Bizantijos imperatoriaus Jono VIII Paleologo, kita duktė Anastasija, kartu su vyru Aleksandru Olelka buvo LDK didikų giminės Olelkaičių pradininkai).

1425 m. Vasilijus I mirė ir kunigaikštienė Sofija Vytautaitė liko viena su nepilnamečiu sūnumi, pretendentu į Maskvos kunigaikštystės sostą. Sūnaus regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis bei mirusiojo kunigaikščio Vasilijaus I broliai, kunigaikščiai Andriejus ir Piotras Dmitrijevaičiai. Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Sofija Maskvos Kunigaikštiją pavedė valdyti Vytautui, jam turėjo prisiekti Maskvos bajorai. Po tėvo Vytauto mirties kunigaikštienė Sofija pati ėmėsi valdyti Maskvos Kunigaikštiją, kariavo su jai nepaklusniais rusų kunigaikščiais, o 1451 m. asmeniškai vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių.

Sūnus Vasilijus II Tamsusis, kitaip dar – Vasilijus II Neregys (1415–1462), valdė kunigaikštystę su pertraukomis. Sofija Vytautaitė rėmė sūnaus kovas su sostą bandžiusiais užimti Haličo-Volynės kunigaikščiais. Buvo priversta daliniams kunigaikščiams padaryti nuolaidų, kurių išplėstos teisės buvo įrašytos į vad. Sofijos teisyną (XV a. 3 dšmt. pab. – 4 dšmt. pr.).

Nuolatinės kovos su vidaus ir užsienio priešais palaužė valdovės sveikatą ir 1453 m. ji mirė. Palaidota Voznesenskio vienuolyne Maskvoje (rus. Вознесенский монастырь), kuris 1929 m. sugriautas.

• Borisas Čorikovas 1838 m. išraižė graviūrą „Carienė Sofija nusega diržą nuo Vasilijaus Žvairio“.
• 1861 m. Pavelas Čistiakovas (1832–1919) nutapė paveikslą „Didžioji kunigaikštienė Sofija Vytautaitė per kunigaikščio Vasilijaus Žvairio vestuves“ (saugomas Valstybiniame Rusų muziejuje.)
• Jonas Užurka parašė romaną „Sofija Vytautaitė – meilė ir pareiga“ (rankraštis)
• Antanina Gustaitytė parašė dramą „Sofija Vytautaitė“ (rankraštis)
• Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas latvių tapytojo Karlio Huno (1830–1877) paveikslas „Sofija Vytautaitė sūnaus Vasyliaus karūnavimo iškilmėse“.

• 
  Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės vestuvės, XVI a.
• 
  1433 m. Sofija viešai nusega nuo kunigaikščio Vasilijaus Žvairio brangų diržą, pavogtą iš uošvio Dimitrijaus Doniečio
• 
  užrašas ant Sofijos Vytautaitės kapo

• Tatjana Panova, Juozas Vercinkevičius. Sofijos Vytautaitės palaidojimas Maskvos Kremliuje^{[neveikianti nuoroda]}
• Rusia ir Lietuva: du šimtmečiai dinastinių vedybų ^{[neveikianti nuoroda]}