Nacionalinio paveldo objektas – 1352 metais pastatyta Šv.Trejybės cerkvė
Seretas arba Siretas (rumun.Siret) – pramoninis miestas pietinėje Bukovinoje (Rumunija). Išsidėstęs ant Sireto upės dešiniojo kranto, netoli nuo Rumunijos–Ukrainos valstybinės sienos. Administraciškai priklauso Sučavos apskričiai.
Istorija
Archeologiniai tyrimai patvirtino spėjimus, kad žmonės šiose apylinkėse gyveno dar neolito laikais. Sireto upe nuo senų laikų ėjo svarbus prekybinis kelias, jungęs Dunojaus deltą su Europos šiaure. 1326 m. minimas pranciškonų vienuolynas. Nuo 1354 m. Siretas paskelbtas Moldavijos kunigaikštystės sostine, tuo metu sumūryta Šv.Treybės cerkvė tampa etalonu vėliau statomoms stačiatikių šventovėms krašte. 1377 m. mieste nukaltos pirmosios moldaviškos monetos.
Pagal legendą Moldovos gospodarioPetro I Mušato motina perėjo į katalikybę, jos iniciatyva Serete pastatyta katalikiška Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Apie 1370 m. Moldovos valdovas Latco (rumun.Lațcu al Moldovei) kreipėsi į Romos popiežių Urboną V prašydamas ierete įsteigti katalikų vyskupiją. Tai buvo padaryta 1371 m., pirmuoju vyskupu paskirtas Andrius Vasila (1388 m. tapęs pirmuoju Vilniaus vyskupu), vėliau vyskupiją valdė:
Jonas Sartorius (1388–1394),
Steponas Martini (1394–1412),
Mikalojus Venatoris (1412–1434),
pranciškonas Jonas (1434–1439).
1373 m. prie Šv. Jono Krištytojo katedros įsteigtas dominikonų vienuolynas. Šalia kitos bažnyčios – konsekruotos Švč. Mergelės Marijos vardu – veikė pranciškonų vienuolynas su pirmąja šalyje mokykla (nuo 1371 m.), su 1380 m. įkurta pirmąja Moldovoje biblioteka. 1439 m. vyskupija nustojo gyvavusi.
1388 m. gospodaris Petras I Mušatas perkėlė sostinę į gretimą Sučavos miestą, o Sireto miesto pajamos paskirtos kunigaikštienėms išlaikyti. Tokias lėšas gaudavo ir gospodario Aleksandro Gerojo žmona Rimgailė. Sirete kirtosi viduramžių pirklių keliai, jame ypač aktyviai veikė prekybininkai armėnai. 1421 m. miestas tampa Armėnų bažnyčios vyskupo rezidencija. Sustiprėjus antikatalikiškoms nuotaikoms Bogdano III valdymo laikais (1504–1517 m.) nugriauti domininkonų ir pranciškonų vienuolynai, o vienuoliai išvyti iš miesto.
1770 m. Siretą užėmė Rusijos kariuomenė. Kilo choleros epidemija, kurios metu išmirė praktiškai visi miestiečiai. Po kelių metų visas kraštas atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai ir įėjo į naujai suformuotą Bukovinos administracinį vienetą. 1869 m. surašymas parodė, kad gyventojų skaičius po choleros epidemijos atsistatė. Tuo metu siretiečių buvo 6 484, tame tarpe 30% rumunų, 28% žydų, 25% vokiečių ir 16% ukrainiečių. Prasidėjo ekonominio kilimo laikotarpis: buvo steigiamos gamyklos ir fabrikai, atidaromos mokyklos ir valdžios įstaigos, statomi religiniai pastatai.
