Tai iki 30–40 m aukščio užaugantis medis,[1] tiesiu, išbėginiu kamienu. Laja siauroka, piramidinė. Žievė stora, išilgai gūbriuota, pilkai arba rausvai rudos spalvos. Jaunų medžių šakos kylančios, senų – auga horizontaliai. Ilgieji ūgliai gelsvi, šiek tiek plaukuoti, žvilga. Pumpurai rudi, kiek sakingi. Spygliai šviesiai žali, 3-4 cm ilgio, ant trumpųjų ūglių auga po 30-50. Vyriškieji strobilai šviesiai geltoni, moteriškųjų spalva priklausomai nuo medžio svyruoja tarp violetiškai raudonų iki šviesiai gelsvai žalių. Sibirinis maumedis žydi ir spygliai skleidžiasi balandžio pabaigoje. Kankorėžiai kiaušiniškos arba ovališkos formos, apie 3 cm ilgio ir 2 cm skersmens. Spalva šviesiai ruda, sudaro 20-25 išgaubti, minkštoki, tankiai plaukuoti sėkliniai žvynai. Dengiamieji žvynai trumpesni už sėklinius ir matyti tik prie kankorėžio pamato. Sėklos šviesiai rusvos arba gelsvos, 3-5 mm ilgio, su 1-1,5 cm ilgio sparneliu. 1000 sėklų sveria 6-10 g. Daigumas 60-80 %. Sėklos prinoksta rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo mėnesį ir greitai išsisėja. Auga sparčiai, bet lėčiau už europinį maumedį. Gyvena 300–400, retai iki 900 metų. Atviroje vietoje derėti pradeda 15 metų, medyne – 30-50 metų.
Ekologija
Sibiriniai maumedžiai Mongolijoje
Tipiškas kontinentinio klimato ir kalnų medis. Pavasarį anksti skleidžia spyglius, o rudenį anksti numeta. Labai atsparus šalčiui, užterštam orui. Gerai auga giliuose puriuose karbonatiniuose priesmėliuose ir priemoliuose. Šaknys gilios. Išsilaiko ir šlapiame dirvožemyje. Šviesamėgis.
Panaudojimas
Mediena kietesnė ir patvaresnė už europinio maumedžio, labai vertinga statyboms, povandeniniams įrengimams. Lietuvoje apyretis,[1] dekoratyviniuose želdiniuose rečiau auginamas už europinį maumedį, nors pavienių medžių aptinkama parkuose.
