Selknamai (selk`nam) arba onai – indėnų tauta, gyvenusi pačiame pietiniame Pietų Amerikos pakraštyje, Ugnies Žemėje. Kartu su jaganais ir alakalufais sudaro Ugnies Žemės tautas. Dabar grynakraujų selknamų nebeišlikę, yra tik metisuotų selknamų, kalbančių ispaniškai. Selknamų kalba, priskiriama čonų kalbų šeimai, praktiškai išnyko XX a. pab.
Selknamai buvo vieni paskutiniųjų Amerikos indėnų, kuriuos užkariavo Vakarų kolonizatoriai. Nors dar Fernandas Magelanas stebėjo selknamus ir pagal jų deginamus laužus pavadino Ugnies Žemę, tačiau europiečiai į šių indėnų žemes pradėjo vykti tik XIX a. vid. Dėl ligų ir britų avių augintojų vykdyto žudymo jų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Populiacija menko nuo kelių tūkstančių XIX a. iki kelių tūkstančių XX a. pr., ~100 XX a. 4 dešimtmetyje, o paskutinis grynakraujis selknamas mirė 1974 m. Paskutinės selknamų buveinės išliko aplink Fanjano ežerą.
Pagal papratimą selknamai buvo klajokliai ir tik žiemomis susirinkdavo į buveines pajūryje. Medžiojo guanakus, jūrų žinduolius ir paukščius. Kaip ginklus naudojo lanką su strėlėmis, rečiau ietį, svaidyklę. Iš tehuelčų perėmė boleodorus, prisijaukino šunis. Būstą ręsdavo iš medinių statinių, apklotų guanakų kailiais. Visus rūbus, mokasinus, kepures selknamai gamino iš guanakų, Andų lapių kailių.
Gyveno bendruomenėmis, kurias sudarydavo po 40–120 vyrų. Šeimos nedidelės, patrilinijinės, kartais pasitaikydavo daugpatystė (sororatas) ir leviratas. Turėjo savitą mitologiją, protėvių garbinimo tradiciją, šamanus.
-
Selknamų vaikai
-
Selknamai medžioja
-
Selknamų mokasinai
-
Selknamai XX a. pr.
Literatūra
- Народы мира. Историко-этнографический справочник., М.: «Советская энциклопедия», М., 1988, стр. 347 (статья «Она»)
- Gusinde M. Die Feuerland-Indianer. Bd.1 «Die Selk’nam», Moedling, 1931 (vok.)
- Chapman A. Lune en Terre de Feu: mythes et rites des Selk’nam, 1972 (pranc.)
- Folk Literature of the Selknam Indians, L.A., 1975 (angl.)
_-_South_American_objects_in_the_American_Museum_of_Natural_History_-_DSC06055_(crop).jpg)
