Romų genocidas Lietuvoje – romų tautybės žmonių išžudymas, kurį naciai vykdė per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir kitose šalyse.
Genocido pobūdis
Vytautas Toleikis ištyrė romų genocidą Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.[1] Okupacijos metu žuvo maždaug 500 romų kilmės asmenų, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas.[1] Nacių okupacijos laikais mėginta romus priskirti prie nenaudingų žmonių ir juos atskirti nuo visuomenės. Pirmosiomis karo savaitėmis Vokietijos pasienio miesteliuose buvo sušaudytų romų. Masiniai romų areštai prasidėjo 1942 m. vasarą ir rudenį. Operatyvinė SS grupė naikino romus. Daug jų sušaudyta, nunuodyta dujų kamerose. Romus vertė „savanoriškai“ sterilizuotis. Apie 1000 romų išvežta iš Lietuvos darbams.[1] Deportuojami romai būdavo laikinai patalpinami policijos areštinėse arba kalėjimuose. Vėliau jie būdavo išsiunčiami į paskirstymo punktą – Pravieniškių darbo stovyklą, kur dalis jų nužudyta. Vienos akcijos metu buvo sušaudyta apie 50 mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą.[1] Kiti toliau būdavo išvežami darbams į Štuthofo-Buchenvaldo koncentracijos stovyklas ir į Branderburgo lėktuvų gamyklą Vokietijoje, į Prancūzijos Boilingo Faringo ir Versalio stovyklas. Dalis romų karo pabaigoje išvežti į masines naikinimo stovyklas.
Romai buvo taip pat žudomi Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų – Parubankos, Kauno IX forte ir Aukštuosiuose Paneriuose.
Atminimas
Vakarų Vokietija 1982 metais pripažino romų genocidą.
Lietuvoje, Panerių muziejuje kabo Trečiojo Reicho laikų dokumentas pasirašytas 1942 m. liepos 13 d., kuriame rašoma, kad „Lietuvoje čigonų nelikę“.[2]
Romų aukų atminimo diena yra rugpjūčio 2 diena. 1944 m. rugpjūčio 2–3 naktį, Aušvico-Birkenau koncentracinėje stovykloje nužudyta apie 3000 romų tautybės žmonių. Tai didžiausia romų tautos tragedija, įvykusi Antrojo Pasaulinio karo metu.
Vilniuje, Panerių memorialiniame parke nuo 2008 metų minima ši romų aukų diena. 2012 m. rugpjūčio 2 d. Romų visuomenės centras ir Čigonų bendrija "Čigonų laužas" ją minėjo kartu su pora dešimčių romų ir bičiuliais bei svečiais.[2]
2010 m., Josifas Tyčina, Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ prezidentas, laišku prašė Lietuvos Seimą pažymėti buvusias Lietuvos taborų vietas, kasmet paminėti Lietuvos čigonų holokaustą ir ištirti Lietuvos čigonų likimą atskiruose Lietuvos regionuose.[3] 2012 m. vasario 14 d., Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba siūlė pripažinti Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nacių vykdytą čigonų/romų holokaustą ir buvusias čigonų/romų naikinimo vietas pažymėti memorialinėmis lentomis.[4]
Nuorodos
Šaltiniai
.svg){kind=small}