Riūkiū karalystė (okin. 琉球國, Rūchū-kuku, jap. 琉球国 = Ryūkyū-koku) – nepriklausoma valstybė, XI–XIX a. egzistavusi Riūkiū salyne, grandine besitęsiančiame tarp JaponijosKiūšiū ir Taivano. Nuo XVII a. pradžios mokėjo Japonijai duoklę, o XIX a. pabaigoje buvo prijungta prie Japonijos. Dabar dauguma senosios karalystės teritorijos priklauso Japonijos Okinavos prefektūrai.
Svarbiausia karalystės sala buvo Okinava, kur įsikūrusi sostinė Naha.
Valstybės naudotas herbas yra paplitęs japonų kultūroje simbolis mitsudomoe. Jis yra vadinamas Fidžiaigumun (jap. 左御紋 = Hidarigomon, Fijaigumun).[1]
Gyventojai
Riūkiū karalystės gyventojai buvo Japonų kalbai giminingomis Riūkiū kalbomis kalbančios tautos (Riūkiū saliečiai), kurios susidarė XI-XII a. japonams iš Kiūšiū migruojant į Riūkiū salyną ir maišantis su senaisiais vietos gyventojais. Tarp saliečių Riūkiū karalystėje centrinį vaidmenį vaidino Okinavos salos gyventojai okinavai (učinančiu). Jų kalba buvo pagrindinė karalystės kalba.
Ideologiškai, nuo japonų nacionalizmo laikų Riūkiū saliečiai neretai laikomi japonų tautos dalimi, o jų kalbos - japonų kalbos dialektais (iki Antrojo pasaulinio karo taip buvo žiūrima ir į negiminingą korėjiečių kalbą). Šiais laikais mokslininkai Riūkiū kalbas ir jomis kalbančius žmones linkę traktuoti kaip keletą atskirų kalbų ir tautų.
Raida
Įkūrimas
Nuo XII a. salose buvo statomos gynybinės pilys gusuku, valdomos vietinių kunigaikščių adži, formavosi prekybinė sistema. XIV a. prasidėjo Sandzano laikotarpis: Okinavos saloje susidarė trys atskiros karalystės – Hokudzanas, Čiūdzanas ir Nandzanas, prekiavusios su Mingų Kinija ir formaliai buvusios jos duoklininkės.
Aktyviausia iš trijų karalysčių buvo Čiūdzanas. Jos įkūrimas siejamas su Šiunteno dinastija, kurios pradininkas Šiuntenas, pagal legendą pabėgėlis iš Idzu Ošima salos, 1187 m. apsistojo Okinavoje. Vėliau Čiūdzane į valdžią atėjo Šio klanas (尚). Jo atstovas Šio Hašis 1429 m. užėmęs Nandzano sostinę suvienijo visą Okinavos salą ir įkūrė Šio dinastiją. Jis dar kartą užsitikrino ryšius su Kinija, iš kurios imperatoriaus Siuandzongo gavo mandatą valdyti.
Karalystėje buvo pradėta diegti kiniško stiliaus administracija. Karalius pradėjo statydinti Šiuri rūmus, kurie tapo karalystės centru. Šalia įkurtas Nahos uostas. Kuomet Šio Hašio anūkas Šio Toku mirė nepalikęs vyriškos lyties įpėdinio, jo dvariškis Učima Kanemaru užėmė sostą, pasiskelbė, kad yra įsūnytas mirusiojo karaliaus, ir įkūrė Antrąją Šio dinastiją, pasivadindamas Šio Enu.[2]
Klestėjimas
Nahos uosto vaizdas
Valdat Šio Eno sūnui Šio Šinui (1477–1527) Riūkiū valstybė pasekė savo aukso amžių. Tuo metu Riūkiū salynas tapo tikra prekybine imperija, o sostinė Naha – prekybine jūrų sostine. Dėl savo padėties ši valstybė buvo prekybos tarpininkė tarp Kinijos, Korėjo, Japonijos ir Pietryčių Azijos.
Riūkiū laivai lankėsi ne tik Kinijos Fudžou (kur buvo įkurta karalystės atstovybė), et ir Daiviete, Javoje, Džosone, Luzone, Malakoje, Patanyje, Sumatroje, Siame ir pan. Iš viso 1424-1630 m. karalystė surengė 150 prekybinių misijų[3] Korėjiečiai, 1477 metais užklydę į Riūkiū salas, paliko savo rašytinių atsiminimų apie šią valstybę. Juos stebino Nahos tarptautiškumas: čia buvo galima sutikti kinų, japonų, javiečių, siamų, palembangų, sumatriečių, malajų, tautų iš visos Rytų ir Pietryčių Azijos. XVI a. pradžioje pro karalystę pakeliui į Japoniją praplaukė portugalai, kurių vadas Albukerkė aprašė lequios (riūkiūjiečius).[4]
Iš Japonijos Riūkiū supirkdavo sidabrą, japoniškus kardus, lako dirbinius, širmas, iš Kinijos – kinų medicinos produktus, keramiką, audinius, monetas, o iš Pietryčių Azijos šalių – medieną, raganosių ragus, drambio kaulą, cukrų ir geležį.[5]
Sustiprėjusi karalystė 1500 m. prisijungė Jaejamos salas pietuose, o 1571 m. Amamio salas šiaurėje. Tokiu būdu ji kontroliavo ilgą grandinę nuo Amami Ošimos šiaurėje iki Jonagunio pietuose.
Aktyvi prekyba su Kinija vyko nepaisant tuometinio Kinijos izoliavimosi nuo pasaulio (kin. 海禁, pinyin: Haijin), ir karalystei buvo suteikta reikšminga išimtis. Tačiau Riūkiū prekybinės galios apsilpo XVI a. pabaigoje, kuomet jie nesugebėjo susitvarkyti su japonų piratais, dėl ko prarado išskirtines teises[6].
Sacumos duoklininkė
Pirmoji Riūkiū misija į Edo
Japonijos vienytojas Tojotomis Hidejošis XVI a. pabaigoje pasiūlė Riūkiū jungtis prie invazijos į Korėją, po to ketindamas rengti karinį žygį į Kiniją. Tačiau Kinijai ištikimas karalius atsisakė. XVII a. pradžioje Tokugavoms suvienijus Japoniją, jie atsigręžė į Riūkiū. 1609 m. Sacumos domeno kunigaikštis buvo pasiųstas užkariauti Riūkiū. Trumpos karinės ekspedicijos metu Sacuma patyrė laimėjimus Amamyje ir šiaurinėje Okinavoje. Tačiau pralaimėjo Nahos uoste. Nepaisant to, karalius Šio Nei pasidavė. Jis nugabentas į Edo, tačiau baiminantis Kinijos reakcijos, jam leista grįžti.[7]
Nuo to laiko Riūkiū karalystė buvo priversta mokėti duoklę Japonijai, o šiaurinės jos teritorijos (Amamio salos) prijungtos prie Sacumos. Šiuri rūmuose buvo įsteigta Sacumos atstovybė (jap. 大仮屋 = Ufukaiya), kuri prižiūrėjo reikalus valstybėje ir rūpinosi mokesčių rinkimu. Karalystė nebuvo traktuojama kaip Japonijos dalis, jai buvo suteikta didelė autonomija ir laisvė, tačiau Japonijos valdžia buvo jaučiama per įvairius apribojimus. Be to, Riūkiū privalėjo į Japonijos sostinę Edo miestą siųsti misijas, taip parodydama savo lojalumą.
Tuo pat metu Riūkiū mokėjo duoklę ir Čingų Kinijai, dėl ko susidarė didelė mokestinė našta valstiečiams. Japonija ne tik toleravo, bet ir skatino šią prekybą, nes tai buvo galimybė apeiti prekybos draudimus. Tuo metu ir Čingų Kinija ir Japonija buvo formaliai užsidariusios. Todėl tokia neformali tarpininkė kaip Riūkiū buvo labai patogi.[8]
1852 m. amerikiečių laivas, vadovaujamas Matthew Perry aplankė Riūkiū karalystės sostinę Nahą. 1854 jis čia apsilankė dar kartą ir pasirašė sutartį su vyriausybe, atidarydamas Nahą tarptautinei prekybai. Vėliau panašias sutartis Riūkiū karalius pasirašė ir su Prancūzija bei Olandija.
Po Meidži reformų Japonijoje buvo sprendžiamas karalystės likimas. Riūkiū gyventojai išreiškė norą toliau likti su Kinija, tačiau ši buvo nusilpusi ir nebegalėjo ginti savo interesų. Agresyviai nusiteikusi Japonija vis aktyviau kišosi į Riūkiū reikalus. 1866 m. įvykus paskutinei duoklinei misijai į Kiniją, tolimesni ryšiai su Čingų Kinija buvo uždrausti.[9]
Didžiausio išsiplėtimo laikais karalystė apėmė salas nuo Amamio Ošimos šiaurėje iki Jonagunio pietvakariuose. Ši plačiai jūroje išsidriekusi teritorija buvo dalinama į administracinius vienetus, pagal kuriuos buvo skaičiuojami mokesčiai, kur buvo skiriami valdytojai.
Okinavos sala, centrinė valstybės teritorija, buvo dalinama į tris ho (jap. 方 = hō), kurių teritorijos atspindėjo Sandzano laikotarpio karalysčių ribas. Šiaurinėje Okinavoje buvo Kunigamis (jap. 国頭方 = Kunigami-hō), centrinėje - Nakagamis (jap. 中頭方 = Nakagami-hō), pietinėje - Šimadžiris (jap. 島尻方 = Shimajiri-hō). Toliau esančiuose salynuose buvo įsteigti trys kuramoto (jap. 蔵元 = kuramoto): Jaejama, Mijakas ir Kumedžima. Kiekvienas kuramoto turėjo savo administracinį centrą, ir jame rezidavo vietininkai (jap. 頭 = kashira).
Smulkesni administraciniai vienetai (savivaldybės) buvo vadinami madžiri (jap. 間切 = magiri, majiri). Jais tapdavo nedidelės salos, o Ho buvo dalinami į kelioliką madžiri. Pavyzdžiui, Šimadžiryje buvo 12 madžiri. Madžiri buvo dalinami į kaimus (jap. 村 = mura)[10].
Prekyba ir laivai
Shinkosen laivas plaukiantis į Kiniją
Riūkiū karalystėje naudoti kelių tipų laivai (džonkos). Patys didžiausi buvo šinkosen (jap. 進貢船 = shinkō-sen, dar vadinti tosen), kurie reguliariai plaukdavo į Kiniją mokėti duoklės ir kartu parsivežti kiniškų prekių. Kelons metu jie būdavo puošiami gausia heraldika. Nuėmus nuo jų kai kurias vėliavas, toks laivas virsdavo kaisen, ir buvo naudojamas prekybai su Japonija. Pats paprasčiausias buvo marasen, nedidelės džonkos skirtos susisiekimui tarp salų, t.y. vidaus prekybai.
Visuomenė
Visuomenė buvo skirstoma į tris luomus:
Karališkasis – kuriam priklausė Šio dinastijos atstovai, princai odži ir jų palikuonys adži.
Privilegijuotieji (šidzoku) – kuriam priklausė kunigaikščiai uekata, samurajaipečin, kaimų valdytojai satunuši ir čikudun.
Paprastieji (heimin).
Kultūra
Dailininko Gusukuma Seiho XVII a. paveikslasRiūkiū kmerinis orkestras udzagaku
Karalystėje formavosi ir klestėjo savita Riūkiū kultūra, kuri absorbavo ir kūrybingai maišė įtakas iš Kinijos ir Japonijos.
Valstybinė kalba okinavų kalba (uchina) buvo fiksuojama naudojant kiniškus hieroglifus (kandži) ir japonišką kana, kuri buvo patogi fiksuoti gramatines galūnes ir žodžius, nesančius kinų kalboje.
Šia kalba buvo kuriama turtinga literatūra: epiniai kūriniai omoro, poezija (jap. 琉歌 = ryūka), maldos otakabe, liaudies dainos kuena, religiniai himnai niiri ir pan. Epiniai kūriniai buvo surinkti į rinkinį Omorosauši, užrašytą kanos ženklais. Be to, buvo parašyti istoriografiniai traktatai, tokie kaip Čiūdzano veidrodžiai ir kt.
Muzikinė kultūra buvo parvežta iš Kinijos, ir puikiai prigijo bei išsivystė salose. Joje naudojami muzikos instrumentai sanšinas (kilęs iš kiniško sansiano), būgnai (jap. 太鼓 = daiko), kastanjetės (jap. 三板 = sanba), parankū (パーランクー) ir pan. Šiuri rūmuose buvo suformuotas kamerinis orkestras udzagaku, kuris grojo klasikinę muziką. XVIII a. susiformavo rūmų teatrinė tradicija kumi odoris, skirta linksminti pasiuntinius iš Kinijos.
Karalystė turėjo savitą religiją (Riūkiū religija), pagrįstą gamtos dievybių garbinimu, ir turinčią daug sąsajų su šintoizmu. Šventikės čia yra moterys, vadinamos noro. Maldyklos utaki kuriamos gamtoje.
Vietinė mitybos tradicija (Riūkiū virtuvė) patyrė daugiau įtakų iš Kinijos, nei iš Japonijos. Skirtingai nei Japonijoje, čia buvo gausiai vartojama mėsos (kiaulienos, ožkienos), gerokai mažiau jūros produktų. Mėgstamos saldžiosios bulvės, cukranendrės ir pan.
Riūkiū susiformavo ir karatė sportas, kilęs tada, kai šalį kontroliuojant Sacumos žemės kunigaikščiams buvo draudžiama vietiniams samurajams pečin nešiotis ginklą.
↑Sakamaki, Shunzō (1964). "Ryukyu and Southeast Asia". Journal of Asian Studies. 23 (3): 382–384. doi:10.2307/2050757. JSTOR 2050757.
↑Okamoto, Hiromichi (2008), "Foreign Policy and Maritime Trade in the Early Ming Period Focusing on the Ryukyu Kingdom", Acta Asiatica, 95.
↑Kang, David C. (2010), East Asia Before the West: Five Centuries of Trade and Tribute, New York, NY: Columbia University Press, ISBN 978-0-23115318-8, OCLC 562768984.
↑K. Sakai, Robert (1964). "The Satsuma-Ryukyu Trade and the Tokugawa Seclusion Policy". The Journal of Asian Studies. 23 (3): 391–403. doi:10.2307/2050758. JSTOR 2050758.
↑Hamashita, Takeshi. Okinawa Nyūmon (沖縄入門, "Introduction to Okinawa"). Tokyo: Chikuma Shobō, 2000, pp. 207–13.
