Riukiu kalbos, arba riūkiuiečių kalbos, – keletas glaudžiai susijusių Riukiu salose vartojamų kalbų, artimai giminingų japonų kalbai. Kartu su pastarąja sudaro japonų kalbų šeimą. Jomis kalbama Riukiu salose.
Nėra vieningos nuomonės dėl Riukiu kalbų padėties lingvistinėje sistemoje. Labai ilgai buvo laikomasi imperialistinės Japonijos laikais susiformavusios nuomonės, kad šios kalbos tėra japonų kalbos tarmės, pasiūlytos dar XIX a. pab. valstybės veikėjo Macuda Mičijukio.
Visgi skirtumai nuo bendrinės japonų kalbos yra pakankamai dideli, kad japonai šnekančiųjų Riukiu kalbomis negali suprasti. Teigiama, kad tarpusavyje Riukiu kalbos nutolusios tiek, kiek kai kurios romanų kalbos tarpusavyje. Manoma, kad Riukiu kalbos nuo japonų prokalbės atsiskyrė maždaug prieš VII a.[1]
Sunku nustatyti kalbančiųjų Riukiu kalbomis, kadangi daugumą sudaro senoji karta. Tebėra vaikų, mokančių Riukiu kalbas ar jų besimokančių, tačiau tik retais atvejais – vaikams gyvenant ne su seneliais ir ne žemyninėje Okinavos dalyje. Kalbos vis dar vartojamos tradicinėje kultūrinėje veikloje, pavyzdžiui, atliekant tradicinę okinavų muziką ar šokius. Yra stotis, okinavų kalba transliuojanti žinias.[2]
Kalbos
Riukiu kalbų klasifikacija
Nors diskutuojama, kaip išskirti konkrečias kalbas, įprasčiausia išskirti šešias:
Amamių-okinavų kalbos. Kai kurių kalbotyrininkų išskiriamas toks pogrupis.
Amamių, kuria kalbama šiauriniame Riūkiū salyne (Amamio salose). Esama dviejų pagrindinių tarmių (šiaurės ir pietų), kai kurie kalbotyrininkai jas laiko atskiromis kalbomis.
Jonagunių, kuria kalbama piečiausiame Riūkiū regione, Jonagunio saloje. Spėjama, kad šia kalbama kalbančiųjų skaičius mažiausias.
Kiekviena Riukiu kalbų grupei priklausanti kalba yra beveik nesuprantama kalbantiesiems kita Riūkiū kalba. Kai kurių posakių pavyzdžiai pateikti žemiau.
Ačiū
Sveiki atvykę
Bendrinė japonų kalba
Arigatō
Yōkoso
Amamių
Arigatesama ryōta
Imōrī
Kunigamių
Mihediro
Ugamiyabura
Okinavų
Nifēdēbiru
Mensōrē
Mijakų
Tandigātandi
Nmyāchi
Jaejamų
Mīfaiyū
Ōritōri
Jonagunių
Fugarasa
Wari
Naujųjų laikų istorija
Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios Riūkiū kalbos daugumos žemyninės Japonijos dalies gyventojų buvo laikomos japonų kalbos tarme ar tarmėmis. Tačiau iki Riūkiū salų aneksijos XIX a. pab. niekam nekilo klausimų dėl Riūkiū kalbų nepriklausomo statuso. Net ir šiais laikais Riūkiū kalbos pačioje Japonijoje daugelio laikomos viena kalba ar tarmių grupe.
Riūkiū karalystei praradus nepriklausomybę į Riūkiū kalbas buvo žiūrima paniekinamai, jų mokymasis švietimo įstaigose buvo suvaržytas. Tačiau kitose imperijos dalyse, pavyzdžiui, Korėjoje ir Taivane, kurį laiką iki kultūrinės asimiliacijos politikos pradžios net buvo mokoma vietinėmis kalbomis. Okinavoje okinaviškai šnekantis studentas turėjo dėvėti tarmės kortelę (方言札), raištį ant kaklo su medine lentele, kurioje nurodoma, kad jis kalba tarmiškai (todėl yra blogas mokinys). Pavzydys buvo paimtas iš XIX a. „verdžunjos“ politikos, ypač palaikytos Žiulio Ferio, kai regioninių kalbų, pavyzdžiui, oksitanų, katalonų ir bretonų kalbų, vartojimas būdavo panašiai suvaržomas prancūzų kalbos naudai (analogiška sistema buvo taikoma ir valų kalbai D. Britanijoje – vališkai šnekantiems Velso mokiniams būdavo prisegamas valų lapelis).
Nors tai ir yra lingvicidas, tarmės kortelių sistema buvo neretai palaikoma okinavų tėvų, kurie vildavosi, kad jų vaikai, atsisakę savo gimtosios regioninės kalbos, ateityje galės lengviau susirasti darbo žemyninėje Japonijos dalyje. Sistema galop buvo panaikinta tik septintajame dešimtmetyje, kai Okinavos salas tebeadministravo JAV.
Pastaruoju metu vis palankiau vertinant įvairiakultūriškumą Riūkiū kalbų išsaugojimas tapo Okinavos prefektūros vyriausybės politikos uždaviniu. Tačiau Riūkiū kalbų padėtis nėra labai optimistinė, nes dauguma vietinių vaikų jau šneka vien tik japonų kalba (neretai – Okinavos japonų tarme).
