Rinkimai Lenkijoje – Lenkijoje nacionaliniu lygmeniu organizuojami rinkimai, kai išrenkami įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai ir valstybės vadovas – prezidentas. Taip pat vyksta įvairūs regioniniai rinkimai, referendumai ir Europos Parlamento rinkimai. Lenkijoje veikia daugiapartinė politinė sistema, nuo 1997 m. priimta Lenkijos Respublikos Konstitucija.

Prezidentą penkerių metų kadencijai renka šalies žmonės visuotiniuose rinkimuose. Lenkijos parlamento žemieji rūmai kartu su Senatu sudaro Nacionalinę asamblėją. 460 narių išrenkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą 4 metų kadencijai. Į parlamento aukštuosius rūmus Senatą išrenkama 100 narių visuotiniu balsavimu 4 metų kadencijai. Patekimui į parlamentą nustatytas 5% gaunamų rinkėjų balsų barjeras atskiroms partijoms ir 8% riba koalicijoms (reikalavimas netaikomas tautinėms mažumoms).

Rinkimai Lenkijoje vyksta jau kelis šimtmečius, pradedant Lenkijos Seimo (žinomo kaip pirmojo Seimo) rinkimais, vykusiais Lenčicoje 1182 m. Nuo 1493 m. Lenkijos karaliai buvo įpareigoti šaukti vietinius seimelius kas dvejus metus. Nuo 1573 iki 1795 m. valstybės renkamosios monarchijos sistema Lenkijoje reikalavo per seimų rinkimus išrinkti karalius.^[1]

Pirmieji šiuolaikiniai ir laisvi rinkimai XX a. Lenkijoje įvyko 1919 m., praėjus dviem mėnesiams po Lenkijos nepriklausomybės atgavimo. Po Antrojo pasaulinio karo šalis pateko į TSRS įtakos sferą. Kaip marionetinė valstybė, ji tapo kontroliuojama komunistų valdžios, kuri įtakojo pirmuosius pokario rinkimus 1947 m. Nuo to laiko Lenkijoje vyko reguliarūs rinkimai, tačiau nebuvo laisvų demokratinių rinkimų iki pat istorinių parlamentinių rinkimų Lenkijoje 1989 m., kuriuos pralaimėjo valdančiojo režimo atstovai. Po šių rinkimų Lenkija tapo pirmąja Rytų bloko valstybe, kurioje leista opozicinėms partijoms atstovauti įstatymų leidžiamąją valdžią. Po 1991 m. rinkimai vyksta atstovaujamosios demokratijos principais, rinkimus rengia ir prižiūri Nacionalinė rinkimų komisija.

• Nacionalinė rinkimų komisija