Proporcingas atstovavimas – rinkimų sistema, kuria siekiama kandidatų grupėms suteikti mandatų kiekį, proporcingą jų gautų balsų skaičiui. Ji turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Du pagrindiniai tipai: partijų sąrašų ir perkeliamojo balso.^[1]

Ši sistema buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIX a. pusėje, taisant daugumos atstovavimo rinkimų sistemos ydas.

Naudojant partijų sąrašų metodą, partijoms mandatai išdalinami proporcingai jų gautiems balsams. Pavyzdžiui, partija A gavusi 35 % rinkėjų balsų, gaus ir 35 % visų galimų vietų parlamente, kurias išdalins sąrašo viršuje esantiems nariams.

Perkeliamojo balso atveju mandatai išdalinami lygiai taip pat kaip ir naudojant partijų sąrašų modelį. Skirtumas tik tas, kad rinkėjams suteikiama papildoma galimybė reitinguoti partijų sąrašus. Tai sustiprina rinkėjų atstovavimą, nes leidžia jiems į viršų iškelti kandidatus, esančius ne sąrašo pradžioje.

Vieno perleidžiamo balso sistema, kai naudojamas prioritetinis balsavimas ir kiekviename etape pašalinamas vienas kandidatas, taip pat leidžia pasiekti proporcinį atstovavimą.^[2]

Mandatai kandidatų sąrašams gali būti paskirstomi taikant įvairius matematinius metodus. Populiariausi iš jų: d’Hondt ir Sainte-Laguë.

Proporcinio atstovavimo sistema, lyginant su daugumos atstovavimo, yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes už jas atiduoti rinkėjų balsai nebūna „prarandami“. Dėl šios priežasties ją naudojančiose valstybėse paprastai susiformuoja daugiapartinė valdžia su dažnomis koalicinėmis vyriausybėmis.

Manoma, jog proporcingo atstovavimo sistemos paskatintas daugiapartiškumas ir koalicinių vyriausybių egzistavimas mažina stabilumą ir valdžios veikimo efektyvumą, tačiau yra ir tai paneigiančių tyrimų.^[3]

• David Robertson. The Routledge dictionary of politics, 3rd edition. Routledge, 2004