Nepainioti su rasizmu ir rusicizmu.

Sovietų Sąjunga ir jos satelitinės valstybės XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje.

Rusijos imperija 1867 m. su Aliaska.

Viena iš rašizmo savybių yra iredentizmas, revanšizmas ir noras sugrąžinti Rusijai „buvusią šlovę“. Rusijos prezidentas V. Putinas 2005 m. Sovietų Sąjungos subyrėjimą pavadino „didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa“ ir „tikra tragedija“ Rusijos žmonėms, nes „dešimtys milijonų“ Rusijos „bendrapiliečių ir tautiečių atsidūrė už Rusijos teritorijos pakraščių“.^[1]

Rašizmas (rus. рашизм, ukr. рашизм < Раша – angliškas Rusijos pavadinimas (angl. Russia) pagal tarimą + фашизм – 'fašizmas'),^[2] rusizmas (rus. русизм),^[3] arba rusiškasis fašizmas^[4] (rus. русский фашизм) – mokslininkų, politikų ir publicistų vartojamas terminas Vladimiro Putino valdomoje Rusijos Federacijoje vyraujančiai politinei ideologijai bei socialinėms praktikoms ir Rusijos karinio ekspansionizmo ideologijai apibūdinti.^[5][6][7][8] Anot rašizmo tyrėjų, rašizmo ideologija susiformavo rusų „ypatingos civilizacinės misijos“ (pvz., „Maskva – trečioji Roma“) ir ekspansionizmo,^[9][10] pasireiškiančio antivakarietiškomis nuostatomis bei imperialistinėmis ambicijomis, idėjų pagrindu.^[11][12][13] Ukrainos valdžios atstovai ir žiniasklaida „rašisto“ terminą dažnai taiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų asmenims^[14] ir Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą šalininkams.^[15]

Anot amerikiečių istoriko Timočio Snaiderio, terminas susidarė trijų kalbų – anglų, ukrainiečių ir rusų – pagrindu, susijungus žodžiams „Rusija“ ir „fašizmas“.^[16] Pradėtas vartoti 1995 m. Pirmojo Čečėnijos karo metu, o išpopuliarėjo po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą.

„Rusizmo“ terminą 1995 m. apibūdino, populiarino ir dažnai vartojo Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas, kuris Rusijos karinius veiksmus Čečėnijoje laikė kylančios kraštutinių dešiniųjų ideologijos apraiška. Pasak Dž. Dudajevo, rusizmas yra „neapykantos ideologijos, kuri remiasi Didžiuoju rusų šovinizmu, bedvasiškumu ir amoralumu, atmaina. Nuo kitų fašizmo, rasizmo ir nacionalizmo formų jis skiriasi didesniu žiaurumu tiek žmogui, tiek gamtai. Jis paremtas visko ir visų naikinimu, išdegintos žemės taktika. Rusizmas yra šizofreniška viešpatavimo pasaulyje manijos atmaina.“^[17]

„Rašizmo“ terminas pradėjo plisti neformalioje aplinkoje 2008 m. Rusijos–Gruzijos karo metu.^[18][19] Po Krymo aneksijos,^[20] Malaizijos oro linijų lėktuvo Boeing 777 numušimo prie Donecko 2014 m. liepos 14 d. ir Rusijos–Ukrainos karo pradžios 2014 m. išpopuliarėjo Ukrainos žiniasklaidoje.^[21][22] Pasauliniu mastu paplito 2022 m., Rusijai užpuolus Ukrainą.^[23]

T. Snaiderio nuomone, V. Putino ir jo režimo ideologija paveikta rusų filosofo Ivano Iljino nacionalistinių ir fašistinių idėjų.^[24] I. Iljino filosofiją kaip pagrindinį V. Putino ideologijos įkvėpimo šaltinį mini ir kiti apžvalgininkai.^[25][26][27] Atkreipiamas dėmesys, kad V. Putinas organizavo I. Iljino palaikų pergabenimą iš Šveicarijos į Rusiją, 2009 m. dalyvavo jo kapo pašventinimo ceremonijoje,^[28] dažnai cituoja I. Iljiną savo kalbose, o filosofo knygą „Ką Rusijos suskaidymas reikštų pasaului” sakė skaitęs ne vieną kartą. Pasak T. Snaiderio, I. Iljinas „pateikė metafizinį ir moralinį politinio totalitarizmo pateisinimą“ fašistinės valstybės pavidalu, o V. Putinas jo idėjas „atgaivino ir išaukštino“. I. Iljino knygą „Mūsų užduotys“ Rusijos vyriausybė 2013 m. rekomendavo kaip būtiną literatūrą valstybės pareigūnams.^[29]

1997 m. savo tradicionalistinėmis pažiūromis^[30] pagarsėjęs Rusijos politinis filosofas Aleksandras Duginas^[31] išleido knygą „Geopolitikos pagrindai: Rusijos geopolitinė ateitis“, kurioje įrodinėjo, kad Ukraina turi būti aneksuota Rusijos, nes „Ukraina kaip valstybė neturi geopolitinės reikšmės“, „jokios ypatingos kultūrinės svarbos ar visuotinės reikšmės, jokio geografinio unikalumo, jokio etninio išskirtinumo“, „tam tikros jos teritorinės ambicijos kelia didžiulį pavojų visai Eurazijai ir, neišsprendus Ukrainos problemos, apskritai beprasmiška kalbėti apie kontinentinę politiką“. Pasak A. Dugino, Ukrainai negalima leisti likti nepriklausoma, nebent ji būtų „sanitarinis kordonas“ supervalstybės „Eurazijos-Rusijos“ pakraštyje.^[32] Manoma, kad knyga galėjo turėti įtakos V. Putino užsienio politikai, kurios rezultatas – Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m.^[33] Taip pat 1997 m. straipsnyje „Fašizmas – be sienų ir raudonas“ A. Duginas sveikino, pasak jo, „originalaus, tikro, radikaliai revoliucinio ir nuoseklaus fašistų fašizmo“ atsiradimą Rusijoje. Anksčiau, 1992 m., kitame straipsnyje jis gynė „fašizmą“ kaip neturintį nieko bendro su „rasistiniais ir šovinistiniais nacionalsocializmo aspektais“, teigdamas, kad „Rusijos fašizmas yra natūralaus nacionalinio konservatizmo ir aistringo tikrų pokyčių troškimo derinys“.^[34] Laikoma, kad kita A. Dugino knyga, „Ketvirtoji politikos teorija“, išleista 2009 m., turėjo įtakos agresyviai Rusijos politikai Donbase,^[35] o taip pat ir Europos kraštutinių dešiniųjų judėjimui.^[36]

Nors A. Dugino asmeniniai santykiai su V. Putinu nėra visiškai aiškūs, A. Dugino įtaka, amerikiečių žurnalistės Kati Jang (Cathy Young) nuomone, Rusijos kariniuose ir saugumo sluoksniuose egzistuoja. XX a. dešimtajame dešimtmetyje jis tapo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo karo akademijos dėstytoju, o jo „Geopolitikos pagrindai“ – mokymo programos dalimi toje ir kitose karo/policijos akademijose ir aukštosiose mokyklose. Anot amerikiečių politologo Džono B. Danlopo (John Barrett Dunlop), „pokomunistiniu laikotarpiu Rusijoje tikriausiai nebuvo išleista kita knyga, kuri būtų dariusi tokią įtaką Rusijos kariuomenės, policijos ir užsienio politikos elitui kaip […] „Geopolitikos pagrindai“.^[37]

Žiniasklaidos grupės „Euractiv“ teigimu, Rusijos politinis veikėjas Timofėjus Sergeicevas yra „vienas iš šiuolaikinio Rusijos fašizmo ideologų“.^[38] Per plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą, kai tapo žinomos žudynių Kijevo srityje aukos,^[39] Rusijos valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“ svetainėje paskelbtas ukrainiečių genocidą pateisinantis T. Sergeicevo straipsnis „Ką Rusija turėtų daryti su Ukraina“, kuriame raginama represuoti, „deukrainizuoti“ ir „deeuropizuoti“ ukrainiečius bei sunaikinti jų kultūrą.^[40][41] Pasak Oksfordo universiteto Rusijos reikalų eksperto Samuelio Ramanio (Samuel Ramani), straipsnis parodo „vyraujančią mąstyseną Kremliuje“.^[42] Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pavadino straipsnį „paprastu fašizmu“,^[43] o T. Snaideris apibūdino jį kaip „genocido vadovą“ ir kaip vieną atviriausių T. Snaiderio matytų genocido dokumentų.^[44]

Kaip rašo „The Economist“, V. Putinas ėmė remtis posovietiniu fašistiniu mąstymu, reaguodamas į blėstantį populiarumą. 2007 m. pirmasis posovietinis Rusijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras perspėjo apie atgimstančią imperinę nostalgiją teigdamas, kad „Rusija išgyvena pavojingą fazę“, ir palygindamas Vokietijos ir Rusijos istoriją: „Neturėtume pasiduoti skaičių magijai, tačiau tai, kad yra 15 metų laikotarpis tarp Vokietijos imperijos žlugimo ir Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią bei TSRS žlugimo ir 2006–2007 m. Rusijos, verčia susimąstyti“. 2014 m. Rusijos opozicionierius Borisas Nemcovas kritikavo, jo manymu, Rusijos režimo vykdomas permainas „žmonių žemiausių instinktų ugdymo“ ir „neapykantos skatinimo“ link, ir savo paskutiniame interviu, likus kelioms valandoms iki nužudymo, teigė, kad „Rusija sparčiai virsta fašistine valstybe. Jau turime propagandą, sukurtą pagal nacistinės Vokietijos pavyzdį. Mes taip pat turime šturmo brigadų branduolį... Tai tik pradžia“. Michailo Gorbačiovo demokratinių reformų architektas Aleksandras Jakovlevas pareiškė apie saugumo tarnybų ir fašizmo ryšį, teigdamas, kad „fašizmo pavojus Rusijoje yra realus, nes nuo 1917 m. mes įpratome gyventi nusikalstamame pasaulyje, kuriam vadovauja kriminalinė valstybė. Banditizmas, pašventintas ideologijos – ši formuluotė tinka ir komunistams, ir fašistams“.^[29]

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Rusija virto fašistine valstybe arba kad fašizmas geriausiai apibūdina Rusijos politinę sistemą, ypač po to, kai 2022 m. Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą. 2017 m. Rusijos akademikas Vladislavas Inozemcevas (Владислав Иноземцев) manė, kad Rusija yra ankstyvos stadijos fašistinė valstybė, tokiu būdu pavadindamas tuometinį Rusijos politinį režimą fašistiniu.^[45] Dabartinį autoritarinį Rusijos politinį režimą Putino fašizmu vadina ir lenkų istorikas, nacionalizmo ir etninės priklausomybės tyrinėtojas Tomašas Kamusela (Tomasz Kamusella) bei „The Daily Telegraph“ žurnalistas Alisteris Hitas (Allister Heath).^[46][47]

2022 m. kovą Jeilio universiteto istorikas Odas Arnė Vestadas (Odd Arne Westad) teigė, kad V. Putino žodžiai apie Ukrainą panašūs į XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kolonijinių imperijų rasines idėjas.^[48] 2022 m. balandį ukrainiečių istorikė Larisa Jakubova (Лариса Якубова) straipsnyje „Rusizmo anatomija“ pareiškė, kad Rusija, kitaip nei Ukraina, niekada negalvojo apie totalitarizmo sukeltas tragedijas ir nedekomunizavo savo sovietinio totalitarinio paveldo. Anot jos, tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios šiuolaikinėje Rusijoje politinio ir intelektualinio-kultūrinio elito sluoksniuose susiformavo ir sparčiai vystėsi rusizmas. Ji taip pat pažymėjo, kad rusizmas kaip grėsmė pasaulio taikai ir tvarkai išliks tol, kol pasauliniu mastu nebus pasmerkta sovietinė komunistinė ideologija ir jos įtakoje atsiradęs rusizmas.^[49]

2022 m. balandžio 24 d. T. Snaideris žurnale „The New York Times Magazine“ paskelbė straipsnį, kuriame „rusizmo“ terminą pavadino gera „Putino pasaulėžiūros konceptualizacija“, o V. Putino režimą – „pagrindiniu fašizmo atgimimo pavyzdžiu“. T. Snaideris straipsnyje rašė, kad „karų metu žymiems Rusijos fašistams suteikiama prieiga prie žiniasklaidos priemonių“, „Rusijos elito nariai, visų pirma pats Putinas, vis labiau remiasi fašistinėmis koncepcijomis“, o „pats Putino karo Ukrainoje pateisinimas [...] yra krikščioniška fašizmo forma“.^[16] Gegužę T. Snaideris parašė esė „Turėtume tai pasakyti. Rusija yra fašistinė“, kurioje teigė, kad pripažinti Rusiją fašistine valstybe daugeliui trukdo tai, kad J. Stalino laikų Sovietų Sąjunga laikoma antifašistine. Šiandieninei Rusijai suprasti istorikas siūlo atsižvelgti į tai, kad sovietinis antifašizmas susijęs tik su priešo apibūdinimu, todėl neužkerta kelio fašizmo sugrįžimui į Rusiją. Anot T. Snaiderio, „fašistai, vadinantys kitus žmones „fašistais“ yra „iki nelogiško kraštutinumo nuvestas fašizmas“, „absurdo kultas“ ir „esminė putinistinė praktika“. Remdamasis savo įžvalgomis, istorikas V. Putino režimą vadina „šizofreniniu fašizmu“.^[50][51]

2022 m. liepą amerikiečių politologas Fransis Fukujama (Francis Fukuyama) pareiškė, kad V. Putino režimas Rusijoje labiausiai primena nacistinės Vokietijos, kurios vienintelė ideologija yra kraštutinis nacionalizmas, režimą, tačiau tuo pat metu yra „mažiau institucionalizuotas ir sukasi tik apie vieną žmogų – Vladimirą Putiną“.^[52]

2018 m. ukrainiečių politologas Borisas Demjanenka savo darbe „Rusizmas kaip posovietinio imperinio keršto kvaziideologija“ pavadino rusizmą mizantropine ideologija ir eklektišku imperinio neokolonializmo, didžiavalstybinio šovinizmo, nostalgijos sovietinei praeičiai ir religinio tradicionalizmo mišiniu. B. Demjanenkos nuomone, vidaus politikoje rusizmas reiškiasi žmogaus teisių pažeidimais ir minties laisvės apribojimais, disidentų persekiojimu, propaganda, demokratinių procedūrų ignoravimu, o užsienio politikoje – tarptautinės teisės pažeidimais, istorinės tiesos iškraipymu, kitų valstybių teritorijos okupacijos ir aneksijos pateisinimu.^[53]

Rusų politologas Stanislavas Belkovskis (Станислав Белковский) teigia, kad rašizmas užmaskuotas kaip antifašizmas, tačiau turi fašistinį veidą ir esmę.^[54] Ukrainiečių politologas Ruslanas Kliučnykas (Руслан Ключник) pažymi, kad Rusijos elitas laiko save turinčiu teisę kurti savo „suverenią demokratiją“ pagal Rusijos valstybės kūrimo tradicijas, o ne Vakarų standartus. Už šios tariamos demokratijos, politologo nuomone, slepiasi absoliutaus manipuliavimo piliečių valia mechanizmas, o demokratijos vaizdui išsaugoti pasitelkiami administraciniai ištekliai.^[55] Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis (Андрей Пионтковский) teigia, kad rašizmo ideologija daugeliu atveju panaši į nacizmą, o V. Putino kalbose skelbiamos panašios idėjos kaip Adolfo Hitlerio.^[56][57]

Pasak amerikiečių istoriko ir politologo Aleksandro Motylio (Alexander Motyl), Rusijos fašizmas pasižymi šiomis savybėmis:^[58]

• nedemokratine politine sistema, besiskiriančia ir nuo tradicinio autoritarizmo, ir nuo totalitarizmo;
• etatizmu ir hipernacionalizmu;
• hipervyrišku aukščiausiojo lyderio kultu (pabrėžiama jo drąsa, karingumas ir fizinis meistriškumas);
• visuotine tautos parama režimui ir lyderiui.

Profesorius Oleksandras Kostenka (Олександр Костенко) rašizmą laiko ideologija, „pagrįsta iliuzijomis“, ir „sociopatijos manifestu“. Pasak jo, užsienio politikoje rašizmas reiškiasi tarptautinės teisės pažeidimais, savo istorinės tiesos versijų (Rusijos naudai) skleidimu, veto teisės piktnaudžiavimu JT Saugumo Taryboje ir pan. Vidaus politikoje rašizmas – tai žmogaus teisių į minties laisvę pažeidimas, disidentų persekiojimas, žiniasklaidos naudojimas dezinformacijai ir pan.^[59]

T. Snaideris savo esė įrodinėjo, kad keliautojui laiku iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio nebūtų sunku atpažinti 2022 m. Rusijos režimą kaip fašistinį:

Rusų sociologas Borisas Kagarlickis (Борис Кагарлицкий) pažymi, kad skirtingai nuo „klasikinio fašizmo“, V. Putino režimas yra „fašizmas postmodernizmo eroje“, „kai nuoseklią pasaulėžiūrą pakeičia atsitiktinė idėjų, sąvokų nuotrupų ir chaotiškai surinktų vaizdinių samplaika“.^[60] Sociologas Grigorijus Judinas (Григорий Юдин) rusiškąjį fašizmą lygina su istoriniais fašistiniais režimais: panašiai kaip Vokietijoje ir Italijoje, Rusijos visuomenė iš pradžių depolitizuota it atomizuota, o vėliau (prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą) – mobilizuota. G. Judino nuomone, įvaizdis, kad V. Putinas turi visuotinę visuomenės paramą – klaidingas, sukurtas elitui ir visuomenei gąsdinti: elitas baiminasi, kad „liaudis“ palaikys prieš juos nukreiptas represijas, o atomizuotos visuomenės nariai bijo reikšti nepasitenkinimą, kad neliktų vieni prieš neegzistuojančias „liaudies masės“.^[61][62]

Ekonomistas Jakovas Mirkinas (Яков Миркин) tvirtino, kad „rašizmo“ terminas yra neteisingas, nes juo visa rusų tauta prilyginama „ideologijai, kuri neša bėdas“. Jis pažymėjo, kad nacizmas niekada nebuvo vadinamas „vokietizmu“, o italų fašizmas – „italizmu“, todėl V. Putino ideologija turėtų būti vadinama bet kaip, tik ne „rašizmu“.^[63]

Žurnalistas Artiomas Jefimovas (Артем Ефимов) internetiniame žurnale „Signal“ rašė, kad žodis „rašizmas“, nepaisant to, jog sukurtas Ukrainoje kaip emocinė klišė, gali tapti tikru terminu, nes istorija turi pavyzdžių, kai menkinamąja prasme vartojami žodžiai virsta terminais (pvz., Toriai ir Slavofilija). Žurnalistas pažymėjo, kad Ukrainoje terminas vartojamas moksliniuose darbuose jau nuo 2014 m.^[63]

Politikas Leonidas Sročnikovas (Леонид Срочников) iš „Socialistinės alternatyvos“ partijos V. Putino režimui apibūdinti pasiūlė marksistinį terminą „bonapartizmas“.^[64]

Rusijos invaziją Ukrainoje remianti televizijos diktorė Tina Kandelaki (Тина Канделаки)^[65] savo „Telegram“ kanale kritikavo Vikipediją dėl termino „rašizmas“ vartojimo, kaltindama ją „skaitmeniniu fašizmu“, nukreiptu prieš Rusijos žmones, ir ragindama rusus nustoti ja naudotis.^[66]

Rusijos žiniasklaidos priežiūros tarnyba „Roskomnadzor“ 2022 m. gegužės 18 d. įsakė angliškajai Vikipedijai pašalinti straipsnius „Rašizmas“ ir „2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą“ dėl, tarnybos nuomone, juose esančios melagingos informacijos apie karą, kurį Rusijos vyriausybė vadina „specialia karine operacija“.^[67]

2022 m. gegužės 20 d. laidos „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“ vedėjas ir dalyviai piktinosi T. Snaiderio esė „Turėtume tai pasakyti. Rusija yra fašistinė“, kuri, anot amerikiečių žurnalistės Džulijos Deivis (Julia Davis), stebinčios Rusijos oficialiąją žiniasklaidą, „žaibiškai išplito per Rusijos valstybinę žiniasklaidą“. V. Solovjovas išvadino T. Snaiderį „pseudouniversiteto pseudoprofesoriumi“ ir „tiesiog melagiu“.^[68]

Laikraščio „Neatkarīgā Rīta Avīze“ žurnalistas Benas Latkovskis (Bens Latkovskis) kritikavo rusizmo prilyginimą fašizmui kaip terminologiškai netikslų, teigdamas, kad pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų ideologijų yra tas, kad iš tikrųjų jos yra beveik priešingose politinio spektro pusėse.^[69]

• 
  Rusizmą smerkiantis plakatas antikariniame mitinge Londone
• 
  Akcija „Saviškių nepaliekam“ Chabarovske 2022 m. kovo 11 d.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.