Rasė (pranc.race 'gentis, veislė') – antropologijos mokslo sąvoka, nusakanti istoriškai susiformavusią žmonių grupę, gyvenančią tam tikroje teritorijoje (areale), turinčią bendrą kilmę, bendrus paveldimus morfologinius (išorinius) ir fiziologinius požymius, kuriais skiriasi nuo kitų grupių.
Rasės sąvokos reliatyvumas
Rasių paplitimas pasaulyje
Rasės sampratai susiformuoti padėjo skirtingi žmonių morfologiniai požymiai, ypač odos spalva – balta, geltona, juoda. Tačiau pradėjus mokslinius tyrinėjimus, vadovaujantis paprastų skirtumų samprata, paaiškėjo, kad neįmanoma nubrėžti aiškių ribų tarp baltųjų ir juodųjų ir pan. Rasės pagrindas turi būti vienodas antropologinis ir etnografinis tipas: tam tikras ūgis, kefalinis indeksas, plaukų spalva ir t. t. Priskyrimas vienai ar kitai rasei ar rasiniam tipui atliekamas iš tam tikros tyrimui atrinktos serijos pavyzdžių, tačiau bet kurioje Europos šalyje niekur nėra didelių masių ar grupių, kurios priklausytų visais antropologiniais atžvilgiais tam pačiam antropologiniam tipui. Iš to daroma išvada, kad civilizuotoje Europoje bei šiuolaikiniame pasaulyje antropologiniai požymiai neturi aiškių ribų tarp rasių ir tautų. Grynosios, nemaišytos rasės pavyzdžių būtų galima rasti tik primityviose, izoliuotose nuo pasaulio raidos vietovėse.
Rasės sąvoką naudoja antropologijos mokslas, ypač fizinei antropologijai ir etnologijai išsiskyrus į savarankiškas mokslo šakas. Fizinė antropologija, kaip gamtos mokslo dalis, reikalavo konkrečių tikslių duomenų ir reiškinių tyrimo. Sutvarkius matavimo bei aprašymo metodus, svarbiausia problema – recesyvinių, ypač priešistorinių, rasių pažinimas liko labai miglotas. Pirmutinė ir iki šiol neišsprendžiama problema – kaip ir į kelias pastovias grupes paskirstyti žmones. Išmirusių rasių, palikusių tik atskirų kaulų fragmentus, pažinimas yra hipotetinio lygio.
XX a. rasių pažinimas rėmėsi paveldėjimo mokslu. 1926 m. Miuncheno prof. dr. P. Wilhelm Schmitd suabejojo dėl Mendelio paveldėjimo dėsnių, kurie buvo aptikti augaluose ir gyvūnuose, taikymo žmonėms. Paveldėjimo dėsnius į antropologijos sritį įtraukė daugiausia socialhigienikai F. Gulton, R. Pearson, A. Weimann, A. Ploetz, W. Siemens, E. Bauer, E. Fisher, F. Leutz ir kt. Kai kurie socialhigienikai teigė ne tik rasės fizinių pradų, bet ir dvasinių pradų (sielos) paveldėjimą. Tuo paremtas rasių teorijas ypač diskreditavo Vokietijos nacionalsocialistai, propagavę „valdančiųjų rasės“ teisę valdyti pasaulį ir naikinti „žemesnės rasės“ žmones.
Šiuolaikinė genetika rasių klasifikacijas laiko pasenusiomis. Žmonių genetikos specialistas Luigi Cavalli-Sforza teigia, kad išoriniai odos, plaukų spalvos, plaukų struktūros ir nosies formos skirtumai yra tik prisitaikymas prie skirtingų klimato ir mitybos sąlygų, tai lemiami lemia mažas genų pogrupis. Iš principo kiekvienas žmonių pogrupis – teoriškai net vieno kaimo gyventojai – skiriasi nuo kitų, imant vidutines išorinių požymių vertes.
Žmonių skirstymas į rases pagal išorinius požymius (odos spalva, plaukų spalva, kūno sudėjimas ir pan.) šiuolaikiniame moksle yra įdomūs daugiau istoriniu požiūriu, stengiantis nustatyti evoliucinę rasių klasifikaciją, nurodant grupes, jų išsirutuliojimo tvarka.
Skirstymas
Išskiriamų rasių skaičius įvairiais laikais labai skyrėsi. Tradiciškai nuo Linėjaus laikų išskiriamos trys pagrindinės rasės:
Šios trys pagrindinės rasės buvo toliau skaidomos, įskaitant ir įvairius pereinamuosius ir mišrius variantus, pvz., turanidai, australidai, metisai (europido ir indėno palikuonys), mulatai (europido ir negrido palikuonys) bei porasius. Europidai taip pat buvo skirstomi į šiaurinę, Rytų Europos rasę, Dinarų rasę, dalo–falidus, Alpių rasę, Viduržemio jūros, armenidų, orientalidų, indų porasius. Dėl rasių maišymosi susidariusios maišytos rasės minimos:
