Kitos reikšmės – Raktas (reikšmės).

Muzikoje raktas (pranc. clef) – muzikinis simbolis, skirtas nustatyti rašytinių natų aukštį.^[1] Raktas rašomas ant vienos iš linijų penklinės pradžioje. Jis nurodo natų, esančių ant tos linijos, aukštį ir pavadinimą. Ši linija taip pat yra ir atskaitos taškas, pagal kurį galima nustatyti natų ant bet kurių kitų linijų ar tarp linijų pavadinimus. Yra tik vienas raktas, kuris rašomas ne ant linijos, o ant tarpo tarp jų.

Šiuolaikinėje notacijoje naudojami trijų rūšių raktai: G raktas, F raktas ir C raktas. Kiekvienas raktas linijai, ant kurios yra parašytas, nurodo skirtingą natą.

Raktas	Pavadinimas	Nata	Linija
	G raktas	G4 (pirmosios oktavos sol)	rašomas ant antros linijos
	C raktas	C4 (pirmosios oktavos do)	rašomas ant trečios linijos
	F raktas	F3 (mažosios oktavos fa)	rašomas ant ketvirtos linijos

Kai vienas šių raktų parašomas ant penklinės linijos, kitos linijos ir tarpai gali būt lengvai suprantami.

Trijų skirtingų raktų naudojimas leidžia užrašyti muziką visiems instrumentams ir balsams, net jei jų tesitūros skirtingos (net jei vieni garsai skamba daug aukščiau arba žemiau už kitus). Būtų sunku tai padaryti tik su vienu raktu, nes šiuolaikinė penklinė turi tik penkias linijas, o muzikos garsų, galimų pavaizduoti penklinėje, skaičius net su papildomomis linijomis yra daug didesnis nei muzikos garsų, kuriuos gali sukurti orkestras, skaičius. Skirtingų raktų naudojimas skirtingiems instrumentams ir balsams leidžia penklinėje lengvai parašyti kiekvieną partiją su minimaliu papildomų linijų skaičiumi. G raktas naudojamas aukštoms partijoms, C raktas – vidutinėms, o F raktas – žemoms partijoms. Vienintelė išimtis – transpozicinės partijos, kurios rašomos skirtingose tonacijose nei skamba iš tiesų, dažnai net skirtingose oktavose.

Kai sakoma, kad raktas rašomas ant linijos, turima omenyje, nuo kur jis pradedamas rašyti arba ties kuria linija yra rakto akcentai (taškeliai ir t. t.).

Kad būtų lengviau rašyti partijas skirtingoms tesitūroms, teoriškai bet kuris raktas gali būti rašomas ant bet kurios penklinės linijos. Kuo žemiau raktas parašomas, tuo aukštesnei tesitūrai jis skirtas; lygiai taip – kuo raktas aukščiau, tuo žemesnei tesitūrai.

Kadangi yra penkios linijos ir trys raktai, gali pasirodyti, kad yra 15 skirtingų raktų. Tačiau šeši jų yra pasikartojantys raktai (pavyzdžiui, G raktas ant trečios linijos yra tas pats, kas C raktas ant pirmosios). Taip lieka devyni įmanomi skirtingi raktai, visi iš jų kada nors istorijoje buvo naudojami: G raktas ant dviejų apatinių linijų, F raktas ant trijų viršutinių linijų ir C raktas ant visų linijų išskyrus penktąją, taip gavo pavadinimą „kilnojamas C raktas“ (C raktas ant penktos linijos yra tas pats, kas F raktas ant trečios linijos; abu variantai buvo naudojami).

Kiekvienas raktas turi pavadinimą, priklausantį nuo to, kuriai tesitūrai raktas labiausiai tinka:

Šiuolaikinėje muzikoje dažniausiai naudojami tik keturi raktai: smuiko raktas, boso raktas, alto raktas ir tenoro raktas. Iš šių raktų labiausiai paplitę yra smuiko ir boso raktai.

Čia pateikiamas raktų sąrašas kartu su instrumentų ir balso partijų sąrašu. Kiekvienas raktas pavaizduotas penklinėje, o šalia parašyta nata, kurią nurodo linija, ant kurios parašytas raktas.

Obelisko ženklas (†) šalia rakto pavadinimo nurodo, kad raktas nebenaudojamas.

Smuiko raktas

Kai G raktas yra ant antros penklinės linijos, jis vadinamas smuiko raktu. Tai populiariausias raktas naudojamas dabar ir vienintelis vis dar naudojamas raktas iš visų G raktų. Dėl to pavadinimai G raktas ir smuiko raktas dažnai vartojami sinonimiškai. Kitose kalbose smuiko raktas vadinamas diskanto raktu, nes partijos smuiko rakte seniau buvo rašomos būtent šio balso partijoms.

Instrumentai, naudojantys smuiko raktą užrašymui yra smuikas, fleita, obojus, dūdmaišis, anglų ragas, visi klarnetai, visi saksofonai, valtorna, trimitas, eufoniumas, baritoninė valtorna, vibrafonas, ksilofonas, mandolina, išilginė fleita ir gitara. Smuiko raktas yra viršutinės dvigubos penklinės, naudojamos arfai ir klavišiniams instrumentams, raktas. Kartu su tenoro raktu kartais naudojamas užrašyti aukščiausioms natoms, kurias atlieka boso rakto instrumentai (tokie kaip violončelė, kontrabosas, fagotas ir trombonas). Labai aukštoms natoms smuiko raktą naudoja ir altas. Smuiko raktas naudojamas soprano, mecosoprano, alto, kontralo ir tenoro balsų melodijoms užrašyti. Tenoras skamba oktava žemiau ir yra dažnai užrašomas naudojant oktavinį raktą (skaitykite žemiau) arba dvigubą smuiko raktą.

Kai G raktas yra ant pirmos penklinės linijos, jis vadinamas prancūzišku raktu arba prancūzišku smuiko rakto.

Seniau jis buvo naudotas smuiko ir fleitos melodijų užrašymui, ypač partijose, publikuotose Prancūzijoje XVII ir XVIII amžiuose. Šis raktas identiškas boso raktui, transponuotam dviem oktavom aukščiau.

Boso raktas

Kai F raktas yra ant ketvirtos penklinės linijos, jis vadinamas boso raktu. Tai vienintelis vis dar naudojamas raktas iš visų F raktų. Dėl to pavadinimai F raktas ir boso raktas dažnai vartojami sinonimiškai.

Instrumentai, naudojantys boso raktą užrašymui yra violončelė, eufoniumas, kontrabosas, bosinė gitara, fagotas, kontrafagotas, trombonas, baritoninė valtorna, tūba ir timpanas. Labai žemoms natoms boso raktą naudoja ir valtorna bei baritono ir boso balsai. Boso raktas tenoro balsui naudojamas kai jis užrašomas ant vienos penklinės kartu su boso balso melodija. Kontrafagotas, kontrabosas ir bosinė gitara skamba oktava žemiau, nei užrašyta; tam jokia notacija nenaudojama, tačiau kai kurie kompozitoriai/leidėjai šiems instrumentams po raktu parašo „8“, kad dirigentas atskirtų instrumentus, kurie įprastai skamba toje oktavoje (skaitykite „Oktaviniai raktai“ žemiau).

Kai F raktas yra ant trečios linijos, jis vadinamas baritono raktu.

Šis raktas seniau buvo naudojamas kairės rankos partijos užrašymui (ypač Prancūzijoje), taip pat vokalinėje muzikoje baritono balso partijai.

Kai F raktas yra ant penktos penklinės linijos, jis vadinamas subboso raktu. Šis raktas identiškas smuiko raktui, transponuotam dviem oktavom žemiau.

Šį raktą naudojo Okengemas ir Henrikas Šiucas, kad užrašytų žemas boso partijas.

Alto raktas

Kai C raktas yra ant trečios penklinės linijos, jis vadinamas alto raktu.

Instrumentai, šiuo metu naudojantys boso raktą užrašymui yra altas, viola, alto trombonas ir mandola. Šis raktas siejamas su kontratenoro balsu ir retkarčiais vadinamas kontratenoro raktu. Jis taip pat naudojamas alto balso melodijai užrašyti bei instrumentams, atliekantiems vidurinę partiją (tokiems kaip obojus ir išilginė fleita). Šio rakto naudojimą anglų rago partijos užrašymui galima pamatyti Sergejaus Prokofjevo simfonijose. Šiais laikais atsiranda seniau parašyti klavišinės muzikos kūriniai alto rakte (Bramso Vargonų choralai, Džono Keidžo (John Cage) Sapnas fortepijonui).

Tenoro raktas

Kai C raktas yra ant ketvirtos penklinės linijos, jis vadinamas tenoro raktu.

Instrumentai, naudojantys boso raktą aukštų intervalų užrašymui yra fagotas, violončelė, eufoniumas, kontrabosas ir trombonas (visų jų melodijos taip pat gali būti užrašomos ir boso rakte, kas dabar yra pagrindinis notacijos būdas, tačiau labai aukštoms šių instrumentų partijoms gali būti naudojamas smuiko raktas). Tenorinio smuiko partijos buvo užrašomos tenoro rakte. Seniau raktas buvo naudojamas vokalinėje muzikoje tenoro partijų užrašymui, bet jo vietą užėmė arba oktavinė smuiko rakto versija, arba boso raktas ant vienos penklinės sujungtas su boso partija. Kontrabosas skamba viena oktava žemiau, nei užrašyta.

Kai C raktas yra ant penktos penklinės linijos, jis vadinamas baritono raktu.

Kadangi šis raktas identiškas F raktui ant trečios linijos (skaityti aukščiau), C raktas ant penktos linijos buvo naudojamas itin retai.

Kai C raktas yra ant antros penklinės linijos, jis vadinamas mecosoprano raktu.

Šis raktas buvo naudojamas vokalinėje muzikoje mecosoprano balso partijų užrašymui.

Kai C raktas yra ant pirmos penklinės linijos, jis vadinamas soprano raktu.

Šis raktas seniau buvo naudojamas dešinės rankos partijos užrašymui (ypač Prancūzijoje), taip pat vokalinėje muzikoje soprano balso partijai.

Pradedant XVIII amžiumi, smuiko raktas buvo naudojamas transponuojamiems instrumentams, kurie skamba oktava žemiau, nei parašyta, pavyzdžiui, gitara; jis taip pat buvo naudojamas tenoro balso melodijai užrašyti. Tam, kad būtų išvengta dviprasmybių, kartais naudojami modifikuoti raktai, ypač chorinėje notacijoje. Iš kairėje parodytų raktų C raktas ant trečio tarpo, dažnai maišomas su tenoro raktu, yra rečiausias.

Dažniausiai šie raktai randami tenoro partijose SATB aplinkoje, kurioje smuiko raktas rašomas su aštuonetu apačioje, kas nurodo, kad natos skamba oktava žemiau nei parašyta. Kadangi tikrasis tenoro raktas vokalinėje notacijoje nebenaudojamas, šis „oktava nužemintas“ raktas dažnai vadinamas tenoro raktu. Tas pats raktas dažnai naudojamas ir baritoninei valtornai. Kai kuriose partitūrose ta pati koncepcija yra sukuriama naudojant dvigubą raktą – du G raktus, užeinančius vienas ant kito.

Priešingai, smuiko raktas su 8 (aštuonetu) po juo naudojamas mažųjų fleitų, alavinių švilpukų, sopraninių išilginių fleitų ir kitų medinių pučiamųjų instrumentų partijų notacijai. Jis kartais vadinamas (neoficialiai) „sopranino raktu“.

Oktavos ženklu pažymetas gali būti ir F raktas. F raktas, pažymėtas, kad skambėtų oktava žemiau, naudojamas kontrabosiniams instrumentams, pavyzdžiui, kontrabosui ar kontrafagotui. Kadangi tradicinis subboso raktas nebenaudojamas, tai F raktas su aštuonetu apačioje kartais vadinamas subboso raktu. F raktas, pažymėtas, kad skambėtų oktava aukščiau, naudojamas bosinės išilginės fleitos ir, nors ir retai, kontratenoro balso partijoms. Dėl to jis vadinamas kontratenoro raktu. Bosui ir baritonui dainuojant falcetu, jiems lengviau skaityti iš natų su šiuo raktu. Nepaisant viso to, šie du raktai yra labai reti (iš tiesų kontratenoro raktas dažnai laikomas humoristiniu). Nemodifikuotas boso raktas yra toks paplitęs, kad muzikantai, kurių registras yra žemiau penklinės, atsimena papildomų linijų skaičių.

Neutralusis arba mušamųjų instrumentų raktas nėra raktas ta pačia prasme, kaip G, F ar C raktai. Tai paprasčiausiai sutartinis ženklas, nurodantis, kad linijos ir tarpai penklinėje yra skirti mušamiesiems instrumentams, kurie yra be jokios apibrėžtos tonacijos. Nepaisant tam tikrų visuotinai priimtų mušamųjų instrumentų schemų, notacija linijose ir tarpuose nėra standartizuota, todėl legenda arba nurodymai virš penklinės yra būtini. Mušamieji instrumentai su atpažįstama tonacija nenaudoja neutralaus rakto, o timpanai (žymimi boso rakte) ir medinių plaktukų mušamieji (žymimi smuiko rakte arba ant penklinių su akolade) yra žymimi ant skirtingų penklinių nei instrumentai be tono.

Gitaroms ir kitiems dalmeniniams instrumentams melodiją galima žymėti tablatūra, o ne įprastomis natomis. Šiuo atveju dažniausiai rašomas TAB ženklas, o ne raktas. Tuomet „penklinė“ gali turėti ir kitokį linijų skaičių: viena linija vaizduoja vieną instrumento stygą (taigi standartinei šešių stygų gitarai naudojamos šešios linijos, keturios – tradicinei bosinei gitarai). Skaičiai ant linijų rodo ant kurio dalmens styga turėtų būti grojama. TAB ženklas, kaip ir mušamųjų instrumentų raktas, iš tiesų nėra raktas, o simbolis naudojamas vietoje jo.

Raktai vystėsi maždaug tuo pat metu kaip ir penklinės – X amžiuje. Pradžioje, užuot naudojus specialų simbolį, penklinės žymimoji linija būdavo žymima natos, kurią žymėjo, raidiniu pavadinimu: F ir c (mažoji raidė, nes didžiąja buvo žymima do oktava žemiau), rečiau – g. Grigališkųjų giesmių notacijoje tai buvo dažniausiai naudojami „raktai“, arba litteræ-clavis (raidės-raktai). Laikui bėgant, šių raidžių formos tapo stilizuotos, kas privedė jas prie dabartinės versijos.

Buvo naudojama daug kitų raktų, ypač ankstyvajame giesmių notacijos laikotarpyje, įskaitant daugumą natų nuo žemos Γ (gama, nata, dabar žymima ant žemiausios boso rakto linijos) iki pirmosios oktavos G (sol), kuri buvo žymima mažąja raide g, ir dvi mažosios b (natos, žemiau pirmosios oktavos do) formos: apvalioji B♭ (si bemoliui) ir kvadratinė B♮ (si bekarui). Buvo naudojami šie raktai (naudojimo dažnumo tvarka): F, c, f, C, D, a, g, e, Γ, B ir apvalioji/kvadratinė b.

Polifoniniame periode iki 1600 m. buvo naudojami neįprasti raktai labai aukštoms arba labai žemoms partijoms. Labai žemoms bosinėms partijoms Γ raktas buvo rašomas viduryje, ant ketvirtos arba penktos penklinės linijos; labai aukštų partijų natoms, parašytoms ant ketvirtos arba penktos penklinės linijos buvo atitinkamai naudojami aukštasis D raktas (d) ir dar aukštesnis ff raktas.

Įvairios skirtingų raktų formos išsilaikė iki visai nesenų laikų. Iki velyvojo aštuntojo dešimtmečio kai kur (pavyzdžiui, giesmynuose) F raktas buvo rašomas taip: .

Nuo XVI ir XVII a. spausdintoje muzikoje C raktas dažnai būdavo kvadrato formos; 1639 m. tenoro raktas (parašyta nata yra apatinė mi): .

Seniau C raktas buvo rašomas labiau kampuotai, kartais ranka rašytose natose naudojamas ir dabar (arba supaprastinta K forma): .

Šiuolaikinėje grigališkųjų giesmių notacijoje C raktas (ant keturių linijų „penklinės“) rašomas , o F raktas – .

Užrašymas G rakto viršuje tikriausiai kilo iš kursyvu parašytos raidės S iš natos sol.

C raktai seniau buvo naudojami tik vokalinei muzikai, tai pradėjo nykti vėlyvajame XIX amžiuje. Soprano balso melodija buvo rašoma C rakte ant pirmos linijos (soprano rakte), alto balso melodija – C rakte ant trečios linijos (alto rakte), tenoro balso melodija – C rakte ant ketvirtos linijos (tenoro rakte) ir boso balso melodija buvo rašoma F rakte ant ketvirtos linijos (boso rakte).

Šiuolaikiniuose leidiniuose keturių dalių harmonija ant paralelinių penklinių rašoma supaprastintai:

• Sopranas = smuiko rakte
• Altas = smuiko rakte
• Tenoras = suboktaviniame arba dvigubame smuiko rakte
• Bosas = boso rakte

Ž • A • R Muzikos notacija Penklinė 8va · 15ma · Taktas ir takto brūkšnys · Raktas · Da capo · Dal segno · Prieraktinis ženklas · Papildoma linija · Gama · Kartojimo raidė · Repriza · Metro ženklas · Transpozicija Natos Alteracijos ženklai (Diezas · Bekaras · Bemolis) · Nata su tašku · Pagražinimo nata · Natos vertė (Kojelė) · Aukštis · Pauzė · Tupletas · Tremolo · Intervalas · Helmholtso notacija · Raidinė notacija · Mokslinė notacija Artikuliacija Akcentas · Cezūra · Dinamika · Fermata · Legato · Marcato · Ornamentika (Trelė · Mordentas · Pagražinimo nata} · Portato · Liga · Staccato · Staccatissimo · Tenuto · Rišančioji liga Alternatyvos Brailio muzika · Grafinė notacija · Tablatūra Susiję Muzikos simbolių sąrašas · Menzūrinė notacija · Transponavimas