Tūba

Dvi bosinės tūbos: kairėje iš ~1900 m., dešinėje 2004 m.
Varinis pučiamasis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija	423.232 (aerofonas suvožtuvais, garsas išgaunamas lūpų judesiais)
Išradėjas (-ai)	Wilhelm Friedrich Wieprecht ir Johann Moritz
Išsivystė	1835 m.
Garsų diapazonas
Susiję instrumentai
Subkontrabosinė tūba – kontrabosinis medžioklės ragas – baritoninė valtorna – suzafonas – Vagnerio tūba – helikonas

Tūba – varinis pučiamasis (ambušiūrinis) muzikos instrumentas. Žemiausią garsą apimantis varinių pučiamųjų grupės atstovas.

Sukonstruota XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje. Buvo populiari kariniuose ir parkų orkestruose. Į simfoninio orkestro sudėtį įtrauktas vėliau, pakeitė serpentą (pučiamąjį instrumentą, neturėjusį stabilaus „boso“).

Metalinis kūginis 4-4,5 m ilgio vamzdis sulenktas ovalu. Viename gale taurės formos pūstukas į kurį pučiamą, kad išgautum garsą. Kitas galas smarkiai išplatėjantis. Turi 3 ar 6 ventilius išgauti garsų įvairovei.

Būna bosinė ir kontrabosinė. Derinama įvairiai (populiariausia kontrabosinė B).

Vartojamas simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose.

• Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t.

Vikiteka: Tūba – vaizdinė ir garsinė medžiaga