PROFILPELAJAR.COM

Raguviškių senosios kapinės

Koordinatės

55°52′09″š. pl. 21°23′30″r. ilg. / 55.869233°š. pl. 21.391567°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajono savivaldybė

Seniūnija

Žalgirio seniūnija

Plotas

0,11 ha

Naudotas

XVIII–XX a. pr.

Žvalgytas

1948, 1956, 1982, 1991, 1992, 1995, 1996

Raguviškių kaimo senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, Markapiais (saugotinas kultūros paveldo objektas) – kapinės Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Raguviškių kaime (Žalgirio seniūnija), 1,2 km į šiaurės rytus nuo kaimo centro, 1,1 km į šiaurę nuo kelio Kretinga-Budriai, keliuko Raguviškiai-Rubuliai dešinėje pusėje, Minijos dešiniajame krante.

Vieta

Įrengtos Minijos slėnio terasos pakilumoje, esančioje apie 450 m į vakarus nuo upės vagos ir iškylančioje iki 2,63 m aukščio virš slėnio. Jos stačiakampio plano, pailgos šiaurės-pietų kryptimi, 55 m ilgio ir 20 m pločio, apjuostos iki 50 cm gylio griovio ir 50-70 cm aukščio žemių pylimo. Aptvaro vakarinėje dalyje nuo kelio pusės paliktas 1,5 m pločio įėjimas. Teritorijos plotas 0,11 ha.

Kapinės neveikiančios, apleistos, apaugusios spygliuočių mišku. Jose gausu buvusių bulviarūsių duobių. Šiaurės rytinėje dalyje ant stambaus plokščio akmens stovi koplytėlė, atsukta priekiu į vakarus.

Kapinių teritorijoje ir už jos ribų plyti Raguviškių II kapinynas. Į šiaurę nuo kapinių toje pačioje pakilumoje įrengtos Mišučių evangelikų liuteronų kapinės, o 200 m į pietus yra Raguviškių kapinynas. Priešingame Minijos krante stūkso Mišučių piliakalnis ir Mišučių dvaro sodyba.

Istorija

Įrengtos apie XVII-XVIII a., buvusio pagoniško kapinyno teritorijoje. Vietos gyventojų vadinamos Maro kapeliais, Markapiais. Pasakojama, kad jose laidoti nuo maro mirę žmonės. Nuo XIX a. čia buvo pakasami savižudžiai, nesantuokiniai ir nekrikštyti vaikai, choleros ir šiltinės aukos. 1916-1919 m. palaidoti nuo vidurių šiltinės mirę gyventojai.

Nuo seno kapinėse stovėjo keli kryžiai ir koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis. XX a. 3 dešimtmetyje kaimo gyventojai kapines sutvarkė, apkasė jas grioviu ir žemių pylimu, atnaujino koplytėlę, kurią apkalė cinkuota skarda. Iš sunykusios senosios koplytėlės perkėlė XIX a. darytą Švč. Marijos Sopulingosios skulptūrą, kurią piktadariai 1950 m. buvo įmetę į Minijos upę, bet žmonės ją surado ir grąžino atgal. 1971 m. koplytėlė su Švč. Marijos Sopulingosios skulptūra buvo paskelbta vietinės reikšmės dailės paminklu (DV1590). Ją prižiūrėjo Cicilija Dirmeitienė. Skulptūrai dingus, 1987 m. koplytėlė buvo išbraukta iš istorijos ir kultūros paminklų sąrašo.

Kapinėse tarpukariu ir po II-jo pasaulinio karo gyventojai kasė duobes bulviarūsiams, kuriuose rasdavo įvairių senovės dirbinių. Dalis radinių pateko į kunigo Konstantino Kuprio-Kuprevičiaus kolekciją. Pokario metais kalva apaugo spygliuočiais medžiais.

1972 m. kapinės paskelbtos vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV549)^[1], o 1996 m. pateko į kultūros vertybės – Raguviškio II kapinyno (A65) teritoriją^[2].

Tyrimai

1949 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1956 m. – kraštotyrininkas, Lietuvos teatro draugijos fotoatelje retušuotojas Vladas Šaulys^[3], 1974-1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas^[4]. 1982 m. žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), kartografavo Aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas^[5]. 1991 m. žvalgė Julius Kanarskas^[6], 1992, 1995 ir 1996 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (1992 m. archeologijos žvalgymų vadovas Vilnius Morkūnas, 1995 m. istorijos žvalgymų vadovės Loreta Kazlavickienė ir Jadvyga Verksnienė, 1996 m. archeologijos žvalgymų vadovas Povilas Tebelškis), o teritorijos ribas 1992 m. patikslino Valstybinis žemėtvarkos institutas. Kartografinėje medžiagoje kapinių teritorija neišskiriama, o įjungta į Raguviškių II kapinyno plotą.

Šaltiniai

↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 252.
↑ Valstybės žinios. 1996, Nr. 110, p. 25.
↑ Senkapis II, Raguviškių km., Žalgirio apyl. Archeologinio paminklo pasas. Surašė V. Šaulys, 1956, papildė J. Mickevičius, 1959. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 7, l. 112-113.
↑ Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas. Vilnius, 1976.
↑ Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai), l. 173.
↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono kultūros paveldo paminklų žvalgymas ir būklės patikrinimas 1991 metais. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 146, p. 25, Nr. 92.