Radijo mėgėjas – fizinis asmuo, užsiimantis radijo ryšio veikla asmeniniais ir su verslu nesusijusiais tikslais ir iš jos nesipelnantis^[1]. Tokiõs veiklõs, taip pat vadinamos radijo mėgėjų veikla, tikslas – radijo ryšiai su kitais radijo mėgėjais^[2]. Tai yra hobis, kuriuo Tarptautinės radijo mėgėjų sąjungos (IARU) 2023 m. duomenimis visame pasaulyje, užsiima daugiau kaip 3 milijonai žmonių^[3]. Įvairiose šalyse radijo mėgėjų skaičius labai skiriasi. Daugiausia jų gyvena JAV, Japonijoje, Rytų Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos šalyse, kur radijo mėgėjų skaičiai siekia dešimtis ar šimtus tūkstančių. 2024 m. pradžioje Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 700 radijo mėgėjų^[4]. Tarp mėgėjiško radijo ryšio entuziastų yra nemaža profesionalų, puikiai susipažinusių su šiuolaikine radijo ryšio technika ir technologijomis, radijo bangų sklidimo dėsniais bei kitomis su radijo ryšiu susietomis sritimis. Todėl galima teigti, kad terminas „mėgėjas“ iš dalies yra sąlyginis. Vis dėl to, jis nurodo, kad mėgėjiškų stočių operatoriai nėra tie asmenys, kurie iš šios savo veiklos gauna piniginį atlygį ar naudoja ją komerciniams tikslams. Iš kitos pusės – radijo mėgėjai, kurių profesija nesusijusi su jų radijo hobiu, užsiimdami šia veikla turi puikias galimybes įgyti naujų, sau naudingų, techninių žinių bei įgūdžių, išplėsti savo akiratį. Ne vienai pasaulyje garsiai asmenybei mėgėjiškas radijas yra arba buvo tas hobis, kuriuo jie užsiima arba užsiėmė. Galima paminėti šiuos pavyzdžius:

• Hussein I, (1935-1999), Jordanijos karalius^[5], JY1;
• Dr. Joseph Hooton Taylor, Jr. (g. 1941) astrofizikas, Nobelio premijos laureatas 1993 m.^[6], K1JT;
• Juan Carlos I, (1938-2022), Ispanijos karalius^[7], EA0JC;
• Dr. Mamoru Mohri, (g. 1948) Japonijos astronautas^[8], 7L2NJY;
• Maria Elettra Marconi, (g. 1930), princesė ir Guglielmo Marconi dukra^[9], IY4FGM;
• Marlon Brando, (1924-2004), amerikiečių aktorius^[5], FO5GJ
• Masaru Ibuka (1908-1998), vienas iš Sony korporacijos steigėjų^[10], J3BB;
• Priscilla Presley (g. 1953), aktorė, buvusi Elvio Preslio žmona^[11], N6YOS;
• Rajiv Gandhi (1944-1991), Indijos ministras pirmininkas^[12], VU2RG;
• Walter Cronkite (1916-2009), JAV žurnalistas, buvęs CBS televizijos vedėjas^[5], KB2GSD;
• William Moerner (g. 1953), Nobelio premijos laureatas chemijos srityje 2014^[13], WN6I.

Radijo mėgėjų veiklos spektras yra ganėtinai platus. Tuo leidžia įsitikinti šis, nors ir ne baigtinis, sąrašas:

• ryšiai trumposiomis bangomis;
• ryšiai ultratrumposiomis bangomis ir aukštesniais radio dažniais;
• dalyvavimas radijo ryšio varžybose;
• DX;
• ryšiai, naudojant mažos išėjimo galios siųstuvus (QRP, QRPp, QRPpp);
• ryšiai per antžeminius retransliatorius (kartotuvus).
• skaitmeninės moduliacijos;
• QSL kortelių, diplomų ir kitų trofėjų „medžioklė“;
• radijo ryšio aparatūros konstravimas ir bandymai;
• eksperimentai su antenomis;
• radijo bangų sklidimo tyrimas;
• ryšiai per dirbtinius Žemės palydovus;
• ryšiai per Mėnulį;
• ryšiai per atspindžius nuo meteorų ar šiaurės pašvaistės;
• SWL;
• sportinis radijo pelengavimas – ARDF („lapių medžioklė“).

Atsirandant naujoms radijo ryšio technologijoms, auga ir galimų pasirinkimų skaičius. Tokiu būdu, radijo mėgėjas turi išties nemažai galimybių. Jis pats sprendžia, kuri veiklos sritis jam yra įdomi.

Radijo ryšio priemonės spinduliuoja signalus ir tokiu būdu naudoja (užima) radijo dažnius – labai svarbų natūralų gamtinį, tačiau ribotą valstybės valdomą resursą. Lietuvoje radijo dažnių naudojimą reguliuoja bei leidimus radijo mėgėjų veiklai išduoda Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). Mėgėjų radijo stočių signalų priėmimui (klausymui) leidimas nereikalingas. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys radijo dažnių naudojimo sąlygas radijo mėgėjams, yra šie:

• Elektroninių ryšių įstatymas ^[14]
• Teisės užsiimti radijo mėgėjų veikla suteikimo tvarkos ir užsiėmimo šia veikla sąlygų aprašas ^[15]
• Radijo dažnių (kanalų), kuriuos galima naudoti be atskiro leidimo, sąrašas ^[16].

Asmuo, siekdamas gauti leidimą radijo mėgėjų veiklai, turi pateikti raštišką prašymą RRT ir išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, kurių klausimai sudaryti laikantis Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT) rekomendacijos T/R 61-02 „Darnusis radijo mėgėjų egzamino pažymėjimas“ reikalavimų. Egzaminus vykdo RRT direktoriaus įsakymu sudaryta Radijo mėgėjų kvalifikacinių egzaminų komisija^[15]. Gautas leidimas suteikia teisę naudoti radijo dažnius RRT nustatytomis sąlygomis.

Transiveris (angl. transceiver), jo maitinimo šaltinis ir antena yra minimalus ir pakankamas įrangos rinkinys, reikalingas tam, kad būtų įmanomas radijo ryšys. Transiveris – pagrindinis radijo stoties komponentas, kuriame esantys siųstuvas ir imtuvas yra sumontuoti viename korpuse (bloke). Be to, atskiri mazgai naudojami tiek imtuve, tiek ir siųstuve. Tai įgalina sinchronizuoti priėmimo ir siuntimo dažnius, o taip pat sumažinti aparato matmenis bei svorį. Transiverio siųstuvas sukuria ir išsiunčia radijo signalusį anteną. Iš kurios atkeliaujantys radijo signalai patenka į imtuvą, ten demoduliuojami ir gali būti girdimi garsiakalbyje arba matomi kompiuterio ekrane. Gamyklinio transiverio siųstuvo išėjimo galia paprastai neviršyja 100 W. Esant poreikiui, ji gali būti padidinta, naudojant galios stiprintuvą. Vis dėl to, efektyvesnis būdas yra naudoti tinkamą anteną.

Antena yra labai svarbi radijo stoties dalis. Nuo to, kokio tipo ji yra, kaip ir kokioje aplinkoje įrengta, priklauso ryšio galimybės. Padidėjusi siųstuvo išėjimo galia negali kompensuoti prastos antenos neefektyvumo, todėl apsimoka kruopščiai suprojektuoti, pasirinkti ir suderinti anteną ar antenų sistemą. Tai taip pat viena iš sričių, kur eksperimentavimas atsiperka labiausiai. Iš visos aibės galimų antenų, galima išskirti tris pagrindines grupes: įvairiakryptės antenos (horizontalioje plokštumoje spinduliuoja visomis kryptimis vienodai), dvikryptės antenos (horizontalioje plokštumoje turi dvi priešingas vieną kitai spinduliavimo kryptis, pvz, horizontalūs dipoliai), kryptinės antenos (horizontalioje plokštumoje turinčios vieną pagrindinę spinduliavimo kryptį).

Radijo mėgėjai savo veikloje naudoja daug įvairios radijo signalų siuntimo ir priėmimo aparatūros, specializuotos programinės įrangos. Pasaulyje yra nemažai visa tai gaminančių gamintojų. Juos nesunkiai galima rasti internete. Nežiūrint į tai, radijo mėgėjai turi teisę patys pasigaminti radijo ryšiui reikalingą įrangą, pasinaudodami specialiais rinkiniais arba tiesiog pradėdami tai daryti „nuo nulio“. Radijo mėgėjų naudojamos įrangos gamybai ar modernizavimui nereikia prašyti valstybės įstaigų ar kitų institucijų leidimo. Radijo mėgėjas gali tai daryti savo nuožiūra.

Radijo mėgėjams yra skirti tik siauri radijo spektro ruožai. Lietuvoje galima naudoti šiuos:^[16]

Nors kai kuriose pasaulio valstybėse analogiškas sąrašas gali šiek tiek skirtis, visgi didžioji mėgėjams skirtų radijo dažnių dalis sutampa. Dėl to įmanoma užmegzti tarptautinius ryšius. Ruožų viduje leidžiama užmegzti radijo ryšius, naudojant pasirinktus balso, vaizdo ar duomenų siuntimo būdus.

Kartu su leidimu radijo mėgėjo veiklai, skiriamas radijo šaukinys (angl. Call Sign) – unikali raidžių ir skaičių kombinacija, pagal kurią konkreti stotis gali būti identifikuojama eteryje. Galima sakyti, kad tai yra stoties vardas. Jis įgalina žinoti kurioje valstybėje yra radijo stotis. Šaukinį sudaro dvi dalys: prefiksas (angl. prefix) (priešdėlio) ir sufikso (angl. suffix) (priesagos). Prefiksas susideda iš vienos ar dviejų raidžių ir (arba) skaičių kombinacijos, kurią skiria Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga - ITU (angl. International Telecommunication Union). Lietuvai skirtas prefiksas LY. Visas šaukinys gali atrodyti taip: LY1AA, LY3Z, LY8ABC ar pan. Kitų valstybių radijo stočių ITU prefiksų lentelę galima rasti tinklalapyje^[17]. Siekiant išvengti priėmimo klaidų, kai kalbama į mikrofoną, šaukinys gali būti ištariamas vartojant tarptautinę ICAO (taip pat žinomą kaip NATO) arba lietuvišką fonetinę abėcėlę.

Naudojantis mėgėjų radijo ryšio priemonėmis, siunčiama informacija turėtų būti susijusi su radijo mėgėjų radijo hobiu ir negali būti šifruojama. Būtina laikytis radijo mėgėjo etikos^[18]. Leidžiama vartoti tarptautinį Q kodą ir CW (telegrafo) santrumpas, kurios kartais vadinamos mėgėjų radijo žargonu. Taip pat būtina žinoti, kad mėgėjų radijas nėra namų telefono atitikmuo ar Skype pakaitalas ir todėl nėra skirtas siųsti muziką, reklamą, kulinarinius receptus, aptarinėti krepšinio varžybų rezultatus, politinius ar religinius klausimus, verslo ar komercines problemas ar retransliuoti ne radijo mėgėjų stočių laidas ar pranešimus. Taip pat draudžiama siųsti informaciją, pažeidžiančią asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, jo interesus ar viešąją tvarką, informaciją, pažeidžiančią autorių, gretutines ir kitas intelektinės nuosavybės teises, kurstančią karą, neapykantą ar nesantaiką, siųsti įžeidžiančius, nepadorius, užgaulius žodžius, garsus, simbolius arba vaizdus.^[15]

QSL kortelė yra rašytinis patvirtinimas apie dvipusį radijo ryšį tarp dviejų radijo stočių arba trečiosios šalies klausytojui skirtas rašytinis patvirtinimas apie jo stebėtą (išgirstą) mėgėjų radijo ryšį. Kiekvienoje kortelėje pateikiama išsami informacija apie stotį ir jos operatorių, radijo ryšio datą, laiką, signalo kokybę bei kiti duomenys. Tipiška QSL kortelė yra popierinė, panašaus dydžio kaip ir įprastas atvirukas. Dauguma jų siunčiamos paštu. Gali būti siunčiamos tiesiogiai asmens adresu arba per centralizuotą šalies radijo mėgėjų organizacijos QSL biurą, kurios surenka ir paskirsto korteles toje šalyje. Toks siuntimo būdas taupo siuntėjo pašto mokesčius, siunčiant viename voke kelias vienai šaliai skirtas korteles arba didelius kortelių kiekius naudojantis siuntų tarnybomis. Nors tai sumažina pašto išlaidas, tačiau pailgina pristatymo laiką dėl didesnių laiko sąnaudų reikalaujančio kortelių tvarkymo. Iš esmės QSL kortelės yra radijo operatorių (radijo stočių) vizitinės kortelės. Jos neretai naudojamos individualiam kūrybiškumui išreikšti. Kortelėse galima rasti pačių įvairiausių sprendimų – nuo pačių paprasčiausių vienspalvių tik su stoties šaukiniu ir būtiniausia tekstine informacija iki spalvotų vaizdų su operatoriaus nuotrauka jo stoties fone, vaizdų, atspindinčių originalų meną, operatoriaus gimtąjį miestą, šalies istorinius įvykius, humoristinius motyvus ir daug kitokių temų. Todėl ypač įdomaus dizaino QSL kortelių kolekcionavimas neretai tampa dažnu priedu šalia kitų radijo mėgėjo užsiėmimų per jo radijo karjerą.

Internetas įgalino elektroninį pranešimą kaip alternatyvą fizinės kortelės siuntimui. Sukurtos sistemos naudoja kompiuterines duomenų bazes, ir tą pačią informaciją, kurią paprastai patvirtina QSL kortelės, saugo elektroniniu formatu. Viena iš tokių sistemų, vadinamų – eQSL, leidžia elektroniniu būdu keistis QSL kortelėmis JPEG arba GIF formato vaizdais, kuriuos vėliau galima atsispausdinti kaip korteles gavėjo spausdintuve arba rodyti kompiuterio ekrane. Kita sistema – ARRL (angl. The American Radio Relay League) elektroninis pasaulio žurnalas (LoTW), leidžiantis pateikti ir tikrinti informaciją apie įvykusius mėgėjų tarpusavio radijo ryšius.

Nepaisant elektroninių QSL privalumų, fizinės QSL kortelės dažnai vis dar lieka istoriniais ar sentimentaliais prisiminimais apie įsimintinas vietas, girdėtas stotis ar užmegztus malonius radijo kontaktus su nauju radijo draugu. Tokių prisiminimų gali būti tūkstančiai.

Santrumpa „DX“ mėgėjų terminologijoje paprastai reiškia tolimą stotį arba stotį, retai veikiančią šalyje, kurioje radijo mėgėjų registruota labai mažai arba jų visai nėra. Tačiau tai nėra tikslu. Dar svarbu atsižvelgti ir į tai, kuriame dažnių ruože ieškomi korespondentai. Pavyzdžiui, jei trumposiose bangose DX stotimi laikoma ta, kuri yra bent jau kitame kontinente, tai dažniuose virš 30 MHz ir aukščiau, šis atstumas gali sumažėti iki šimtų kilometrų arba net labiau. Labai aukštuose (virš 1000 MHz) dažniuose svarbus tampa kiekvienas kilometras. Žinoma, čia kalbama tik apie tiesioginius ryšius tarp stočių be palydovų, retransliatorių ar kitų tarpinių priemonių pagalbos. Ultratrumposiose bangose užmegzti tiesioginius ryšius su korespondentais, esančiais už šimtų ar tūkstančių kilometrų, gali pasirodyti nelengva, o neretai ir neįmanoma užduotis. Tik retkarčiais įveikti atstumus gali palengvinti laikinai pagerėjusios radijo bangų sklidimo sąlygos. Todėl ryšiai DX stotimis turi didelę paklausą. Tam, kad radijo mėgėjai turėtų galimybę užmegzti ryšius su stotimi šalyje, kurioje nėra registruotų radijo mėgėjų, rengiamos DX ekspedicijos. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad radijo mėgėjų šalių žemėlapis ir pasaulio politinis žemėlapis turi skirtumų. Tai atspindi ARRL DXCC šalių sąrašas ^[19]. Sąraše terminas „subjektas“ vartojamas todėl, kad apibrėžti kas yra DX šalis, kiekvienos kitos šalies atžvilgiu, yra pakankamai sudėtinga. Todėl taip siekiama išvengti galimos painiavos. Už patvirtintus radijo ryšius su 100 šio sąrašo subjektų radijo mėgėjai gali būti apdovanoti DXCC diplomu, kuris, be abejonės – vienas žinomiausių apdovanojimų. Tačiau tai tik vienas tarp šimtų kitų galimų, skiriamų radijo mėgėjams už jų pasiekimus.

Dalyvavimas radijo ryšio varžybose (angl. contesting) (taip pat vadinamas radijo sportu) yra veikla, pritraukianti nemažai radijo mėgėjų visame pasaulyje. Varžybų metu konkuruodami pavieniui arba susibūrę į komandas, jie siekia užmegzti kuo daugiau ryšių bei apsikeisti informacija su kitomis stotimis per varžybų organizatorių nustatytą laiką. Tokių varžybų skiriamasis bruožas yra tai, kad jų dalyviai nežino kaip sekasi jų konkurentams. Įprasta, kad dalyviai nutolę vienas nuo kito dideliais atstumais, įvairiose pasaulio šalyse. Kiekvienas užmegztas ryšys prideda jiems tam tikrą kiekį balų, kuriuos vėliau susumavus, išaiškinami nugalėtojai. Nėra jokio centralizuoto organo, reguliuojančio varžybų tvarką ar laiką. Varžybas organizuoja ir remia radijo mėgėjų klubai, draugijos, kitos organizacijos arba radijo entuziastų žurnalai. Šios institucijos skelbia varžybų taisykles, kviečia radijo mėgėjus dalyvauti, o pasibaigus varžyboms – surenka jų varžybų žurnalus (angl. LOG), atlieka jų tarpusavio tikrinimą tam, kad sugeneruotų kiekvienos stoties balus. Po to rezultatus skelbia spaudos leidiniuose arba Interneto svetainėse. Kadangi radijo mėgėjų veiklą draudžiama naudoti bet kokiais pasipelnymo tikslais, nugalėtojų apdovanojimai apsiriboja popieriniais diplomais (angl. award), plokštelėmis (angl. plaque) ar trofėjais.

Per metus organizuojama daug įvairaus masto varžybų – nuo vietinio pobūdžio vienos šalies viduje iki globalių, kuriose kviečiami dalyvauti viso pasaulio radijo mėgėjai. Kiekvienos varžybos turi savo taisykles ir sąlygas, kurių privaloma laikytis. Be to, dalyviams būtina laikytis jo šalyje galiojančio radijo mėgėjų veiklos reglamentavimo. Varžybų įvairovė suteikia galimybes bei skatina reikštis įvairių techninių pomėgių entuziastus ir yra skirtos įvairioms auditorijoms. Varžybos paprastai vyksta savaitgaliais arba darbo dienų vakarais vietos laiku ir gali trukti nuo kelių valandų iki keturiasdešimt aštuonių valandų. Tai pritraukia daug varžytis pageidaujančių entuziastų. Priklausomai nuo varžybų, jos gali trukti nuo kelių valandų iki dviejų parų. Pavyzdžiui, didžiausios pagal dalyvių skaičių pasaulinės DX varžybos vyksta nuo 00:00 UTC šeštadienio rytą iki 23:59 UTC sekmadienio vakarą.

Aktyvumo mastas įvairiose varžybose taip pat skiriasi. Didžiausias stebimas kasmetinėse DX varžybose, tokiose kaip „CQ World Wide DX contest“, „CQ World Wide WPX contest“ ir panašiose. Daugelis iš šių varžybų vyksta kasmet jau penkiasdešimt metų ar ilgiau, ir turi atsidavusių dalyvių. Kiek bus užmegzta ryšių, priklauso ir nuo naudojamo radijo bangų ruožo, stoties geografinės vietos, radijo bangų sklidimo sąlygų. Didžiausias aktyvumas būna trumpųjų bangų ryšio varžybose. Pasaulinėse varžybose vienos stoties užmegztų ryšių skaičius per 48 val. gali viršyti 10000. Ultratrumpųjų bangų ryšio varžybose šie skaičiai paprastai būna žymiai mažesni dėl radijo bangų sklidimo specifikos ir galimo mažesnio varžybų dalyvių skaičiaus. Ryšio tikimybė mažėja rečiau apgyvendintose teritorijose, kur stočių nedaug ir pereinant į aukštesnių radijo dažnių ruožus. Jei varžybų metu gautų taškų skaičiavimo formulėje skirtingos geografinės vietos vertinamos kaip skirtingi daugikliai, varžybose iškovotų taškų skaičius priklauso nuo geografinės stoties vietos. Vykstant varžyboms dažnių ruožuose virš 144 MHz, labai pageidautina, kad stotis būtų įrengta dideliame aukštyje kur visomis kryptimis nėra horizontą uždengiančių objektų. Tai yra didelis privalumas varžovų atžvilgiu. Dėl šių priežasčių, siekdami geresnio rezultato, kai kurie radijo mėgėjai varžybų laikui perkelia radijo stotis iš nuolatinės vietos į kitą, kuri yra pranašesnė radijo ryšio požiūriu.

Lietuvoje jau daugelį metų vyksta šios varžybos: Baltic Contest, Lietuvos trumpųjų bangų maratonas, Lietuvos trumpųjų bangų čempionatas.

Dalies radijo mėgėjų bendruomenės užsiėmimas – stebėjimas (klausymas) kas vyksta mėgėjiškuose radijo dažniuose. Tokio stebėjimo tikslų gali būti vienas arba daugiau. Eterio klausymasis yra geriausias praktinis būdas išmokti kaip reikėtų užmegzti ryšį per radiją, kaip elgtis bendraujant su kitais korespondentais, kaip keičiasi radijo bangų sklidimas, kaip pasirinkti tinkamiausią radijo dažnį ryšiui su pageidaujamu korespondentu. Be to, tai gali padėti mokytis užsienio kalbų. Asmenys, užsiimantys tokia veikla, vadinami radijo mėgėjais-stebėtojais. Nors anglų kalboje, iš kurios kilo terminas, jie vadinami trumpųjų bangų stebėtojais (Short Wave Listeners) ir šiame termine paminėtos tik trumposios bangos, ši veikla apima veiklą visuoses mėgėjiškuose dažniuose. Sutrumpintai radijo mėgėjai-stebėtojai vadinami SWL. Jie nenaudoja radijo bangų siųstuvų. Radijo stočių stebėjimas neretai būna tik įžanga, prieš žengiant tolesnį žingsnį. Vėliau, gavus leidimą naudoti siųstuvą, SWL veikla gali nueiti į antrą planą arba būti visai užmiršta. Tačiau tai nėra taisyklė. Tarp aktyvių SWL yra ir tokių, kurie ilgus metus yra įsitraukę į savo SWL hobį.

SWL gali būti registruoti arba ne. Tai nėra privaloma. Registravimas suteikia galimybę turėti savo individualų radijo mėgėjo-stebėtojo šaukinį ir siųsti savo bei gauti išgirstų stočių QSL korteles, dalyvauti radijo ryšio varžybose ir kt. Nėra jokių egzaminų ar bet kokio kito pretendento žinių patikrinimo. Lietuvoje radijo mėgėjų-stebėtojų pažymėjimus išduoda ir šaukinius skiria Lietuvos radijo mėgėjų draugija (LRMD). Pažymėjimai nėra terminuoti. Todėl sunku pasakyti, kiek yra aktyvių SWL. 2021 m. pradžioje buvo užregistruota 319 SWL (šaltinis: LRMD).

Tarptautinė radijo mėgėjų sąjunga (IARU) ( angl. International Amateur Radio Union). Oficialiai atstovauja radijo mėgėjams ir koordinuoja jų veiklą. IARU narėmis yra nacionalinės radijo mėgėjų organizacijos, veikiančios daugumoje pasaulio šalių. IARU suteikta teisė atstovauti radijo mėgėjams pasauliniu lygiu Tarptautinėje telekomunikacijų sąjungoje (ITU).

Lietuvos radijo mėgėjų draugija (LRMD) yra oficialus IARU narys. Draugijos nariu gali tapti kiekvienas norą pareiškęs radijo mėgėjas. Narystė nėra privaloma.

Lietuvos radijo sporto federacija (LRSF) – savanoriška, savarankiška, visuomeninė, sportinė organizacija, vienijanti radijo sporto entuziastus Lietuvos Respublikoje, aktyvi radijo ryšių, radijo orientacijos bei telegrafijos sporto šakose. Nariais gali būti visi LR piliečiai^[20].

Panevėžio krašto radijo klubas“ – savanoriška, savarankiška, visuomeninė organizacija, vienijanti radijo sporto entuziastus Lietuvos Respublikoje. Klubo nariais gali būti nariais gali būti visi besidomintys radijo sportu asmenys, kurie pripažįsta šiuos įstatus, moka nario mokesčius ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.^[21].

Šiaulių krašto radijo mėgėjų klubas „Vytis“ – nevyriausybinė organizacija, juridinis asmuo, ne pelno siekianti organizacija. Klubo nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 14 metų amžiaus^[22].

Vakarų Lietuvos radijo klubas „Švyturys“ – savarankiška visuomeninė organizacija. Savanoriškumo principu jungianti Vakarų Lietuvos regione gyvenančius asmenis, kultivuojančius radijo sportą, radijo aparatūros konstravimą bei asmenis besidominančius radijo techniką, kompiuterine technika ir ryšiais. Klubo nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, turintis radijo mėgėjišką leidimą darbui eteryje arba radijo stebėtojo šaukinį, asmenys besidominantys radijo sportu bei radijo konstravimu dalyvaujantys klubo veikloje, pripažįstantys klubo įstatus ir mokantys nustatytus klubo mokesčius^[23].

Vilniaus Universiteto radijo klubas. Nauji klubo nariai į šį klubą priimami balsavimu kai balsuoja ne mažiau kaip 3 esami nariai ir klubo prezidentas^[24].

Vytauto Didžiojo universiteto radijo mėgėjų klubas – savarankiškas VDU padalinys, jungiantis radijo mėgėjus, kultivuojančius radijo sportą, radijo aparatūros konstravimą bei besidominančius radijo ryšių techniką. VDU RK nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys besidominantys radijo sportu bei radijo konstravimu dalyvaujantys klubo veikloje, pripažįstantys klubo nuostatus, mokantys nustatytus klubo mokesčius^[25].

Įvykus didelio masto nelaimėms, energijos tiekimo sutrikimams, gamtinėms katastrofoms ar kitais panašiais atvejais, vykstant gelbėjimo darbams, sutrikus įprastam viešajam ryšiui dėl linijų perkrovimo, sunaikinimo ar piktybiško sugadinimo, avarinio ryšio organizavimui bei vykstančių gelbėjimo darbų koordinavimui gali būti pasitelkiami radijo mėgėjai. XX a. ir vėlesnė pasaulio istorija yra pilna tokių pavyzdžių. Čia kai kurie iš jų:

• 1928 m. birželio 3 d. Dirižablio „Italia“ katastrofa. Skrendant į Šiaurės ašigalį, poliarinio tyrinėtojo Umberto Nobile ekspedicijos dirižablis „Italia“ pateko į pūgą ir sudužo į šiaurę nuo Špicbergeno. Rusijos radijo mėgėjas Nikolaj Schmidt priėmė ekspedicijos radijo stoties siunčiamus nelaimės signalus savo sukonstruotu trumpųjų bangų imtuvu. Likę gyvi ekspedicijos dalyviai buvo išgelbėti, juos pasiekus SSSR ledlaužiui „Krasin“^{[26] [27]}.

• 1953 m. vasario 1 d. Potvynis Nyderlanduose. Per katastrofinį pavasario potvynį ir smarkią audrą Nyderlanduose, buvo pralaužta daug pylimų. 150 000 hektarų žemės atsidūrė po vandeniu, nuskendo daugiau nei 1800 žmonių. Telefonai neveikė, todėl užlietose vietovėse ryšys vyko tik per mėgėjų stotis. Radijo mėgėjai iš visos šalies atvyko į nelaimės rajoną su nešiojama įranga, kad padėtų pasiekti izoliuotus regionus ir perduotų pagalbos prašymus ^[28].

• 1962 m. vasario 16 d. Audra ir potvynis Hamburge. Policija, gelbėjimo ir avarinės tarnybos naudojo savo atskirus radijo dažnius ir negalėjo tiesiogiai bendrauti tarpusavyje. Tai išspręsti padėjo radijo mėgėjai. Sekmadienį vieno biuro pastato 9 aukšte buvo įrengta stacionarioji stotis, o kituose dviejuose vietiniuose biuruose – buvo naudojamos kilnojamosios stotys. Per 29 valandas iki pirmadienio vakaro buvo išsiųsta ir gauta daugiau kaip 400 radijo pranešimų, buvo priimti ir persiųsti pagalbos prašymai dėl vaistų, maisto ir gydytojų, įrašytos telegramos artimiesiems, išsiųstos žinutės kitoms institucijoms ir privatiems asmenims.

• 1985 m. rugsėjo 19 d. Žemės drebėjimas Meksikoje. Pirmosiomis dienomis po didžiulio žemės drebėjimo Meksiko mieste, mėgėjų radijas buvo vienintelis ryšys su pasauliu ir šalies viduje^[29].

• 1988 m. rugpjūčio 28 d. Lėktuvo katastrofa Ramšteino (Vokietija) oro pajėgų bazėje. Sudužus lėktuvui aviacijos oro šou metu ir dėl perkrovimo nustojus veikti telefonų tinklui, radijo mėgėjai naudodami mobiliąsias ir nešiojamąsias stotis skambino skubios pagalbos tarnybomis, siuntė išgyvenusiųjų žinutes ir skubiai organizavo kraujo tiekimą^[30].

• 1988 m. gruodžio 7 d. Žemės drebėjimas Armėnijoje‎. ‎Šiaurės ‎‎Armėnij‎os ‎‎Spitako miestas su 60 000 gyventojų, buvo sulygintas su žeme. 25 000 žmonių žuvo. Kiti miestai ir kaimai taip pat buvo smarkiai paveikti. Sovietų radijo mėgėjai nedelsdami pradėjo organizuoti avarinį ryšį su kitomis šalies dalimis. Techninės pagalbos organizacija Vokietijoje THW išsiuntė specialų padalinį, kuriame dirbo ir radijo mėgėjas, organizavęs ryšį su operacijų valdymo grupe Vokietijoje. Vokietijos Raudonasis Kryžius (DRK) Armėnijoje įrengė platų trumpųjų bangų radijo tinklą su trimis fiksuotosiomis stotimis (Jerevane, Stepanavane ir Leninake) bei keletą avarinių transporto priemonių aprūpino mobiliomis trumpųjų bangų sistemomis. Per šias ryšio priemones beveik šešis mėnesius buvo palaikomas ryšys su DRK trumpųjų bangų stotimi Meckenheim-Merl. Visą laiką būtinus radijo ryšius užtikrino DRK trumpųjų bangų radijo operatoriai, nemaža kurių buvo radijo mėgėjai ^[31]

• 1991 m. sausio mėn. Lietuvos nepriklausomybės gynimas. Priešiškoms SSSR karinėms pajėgoms ir jų rėmėjams Lietuvoje bandant įvykdyti karinį perversmą ir esant ryšių su užsieniu blokadai, Lietuvos radijo mėgėjai naudodami savo radijo stotis užtikrino gyvybiškai svarbius ryšius su užsienio šalių valdžios atstovais, masinės informacijos priemonėmis ir tarptautiniu Raudonuoju kryžiumi^[32].

• 2001 m. rugsėjo 11 d. Išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrą Manhetene (JAV). Daugiau nei 500 mėgėjų radijo operatorių padėjo teikti pagalbą ekstremalios situacijos metu^[33].

• 2004 m. ‎gruodžio 26 d. Cunamis Indijos vandenyne. ‎Indonezijos radijo mėgėjai užmezgė avarinius ryšius tarp Medano Sumatroje ir Banda Ačeho. Vietovėje, kurią sunaikino cunamis. Cunamis sunaikino visus ryšius su ‎‎Andamanų salomis‎‎, išskyrus radijo mėgėjų DX ekspedicijos, kuri tuo metu darbavosi tame regione. Ten buvę radijo mėgėjai savo jėgomis organizavo taip būtiną ryšį naudodami savo radijo stotis, įprastus automobilių akumuliatorius ir paprastas ‎‎dipolio tipo antenas. Tai suteikė galimybę koordinuoti pagalbos veiksmus. Per pirmąsias dvi dienas po žemės drebėjimo, mėgėjų radijas buvo vienintelis būdas informuoti draugus ir šeimas Indijoje ^[34]

• 2010 m. sausio 12 d. Žemės drebėjimas Haityje‎. Iškart po to, kai tapo žinoma apie žemės drebėjimą, IARU (2 regionas) ir nacionalinės radijo mėgėjų organizacijos paragino visus radijo mėgėjus laikyti avarinius radijo dažnius laisvus ir jų klausytis. Žemės drebėjimas iš esmės sunaikino elektros ir telefonų tinklus. Haityje radijo mėgėjų yra labai mažai; nepaisant to, būtų galima priimti ir persiųsti gautas žinias ir pagalbos prašymus. Pagalbos organizacijos, vykusios į Haitį, taip pat tikėjosi pagalbos iš mėgėjų radijo nes palydoviniai ryšio kanalai buvo perkrauti^[35].

• ‎2012 m. gegužė. Žemės drebėjimas Šiaurės Italijoje‎. Iškart po pirmojo žemės drebėjimo Emilijoje-Romanijoje, gegužės 20 d., nacionalinio avarinio ryšio organizacijos radijo mėgėjai ir savanorių grupės pradėjo ir teikė avarinį ryšį, kol komercinių tinklų veikimas nebuvo atkurti. Dėl stiprių požeminių smūgių gegužės 29 d. daugelyje miestų vėl sutriko telefonų tinklai ir buvo atnaujintas avarinio radijo ryšio teikimas.

• 2013 m. balandžio 15 d. Bostono maratono sprogdinimai. ‎Mėgėjų radijo operatoriai užtikrino ryšius po ‎‎Bostono maratono sprogimo,‎‎ kai telefonų paslaugų teikimo sistemos tapo perkrautos‎^[36].

• 2017 m. rugsėjis. Uraganas „Maria“. Uraganui sugriovus šalies infrastruktūrą, trūkstant geriamo vandens, maisto ir medicinos priemonių, Raudonasis Kryžius paprašė 50 mėgėjų radijo operatorių atvykti į Puerto Riką ir ten užtikrinti avarinio ryšio teikimą^[37].

Yra nemažai pasaulio valstybių, kuriose veikiančios organizacijos skatina ir įtraukia radijo mėgėjus dalyvauti mokymuose ir treniruotėse ruošiantis ir derinant veiksmus, kurių gali prireikti, ekstremalių situacijų metu. Tarp tokių valstybių galima paminėti Airiją, Australiją, Austriją, Čilę, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas Kanadą, Malaiziją, Naująją Zelandiją, Nyderlandus, Rusijos federaciją, Trinidadą ir Tobago. Nors mėgėjiško radijo pagalba ekstremalių situacijų metu negali būti pervertinta, nesitikima, kad ši pagalba pakeis visus ryšius. Iš esmės radijo mėgėjai supranta, kad skirtingoms situacijoms reikia skirtingų požiūrių, ir be vietos valdžios institucijų įsikišimo jie gali greitai pradėti tenkinti skubios komunikacijos poreikius nelaimės ištiktame rajone^[38].

1895 m. italų išradėjas Guglielmo Marconi^[39] atliko sėkmingus bandymus, kuriais įrodė informacijos perdavimo radijo bangomis galimybes. Po G. Marconi sėkmės daug žmonių pradėjo eksperimentuoti su šia nauja „belaidžio telegrafo“ forma. Terminas „radijas“ buvo pradėtas naudoti dar tik po kelerių metų. Iš pradžių mėgėjams eksperimentuotojams buvo nelengva rasti techninę informaciją apie radiją. Mechanikos ir elektros mėgėjų žurnalo „Hertzian Waves“ 1901 m. lapkričio mėn. numeryje ir žurnale „Amateur Work“ buvo aprašyta paprasto siųstuvo ir imtuvo konstrukcija, panaši į tą, kurią naudojo Heinrichas Hertzas^[40].

Žurnalų straipsniai rodo nuolatinę mėgėjų pažangą. Pavyzdžiui, 1904 m. istorija apie dviejų Bostono (Masačusetso valstija) 8 klasės mokinių pastangas, įrengti stotį, įgalinančią pasiekti apie 12,8 km ryšio atstumą arba 1906 m. istorija apie du Rodo salos paauglius, įsirengusių radijo stotį vištidėje^[40]. 1905 m. JAV buvo pradėtos gaminti pirmosios belaidės telegrafijos siųstuvo / imtuvo sistemos eksperimentuotojams ir mėgėjams^[40]. 1908 m. Kolumbijos universiteto studentai įkūrė Belaidžio telegrafo klubą, dabar žinomą kaip Kolumbijos universiteto radijo mėgėjų klubas. Tai anksčiausiai užregistruota radijo mėgėjų organizacija^[40].

Sparti mėgėjų radijo plėtra ir net „manija“, kai iki 1910 m. buvo įrengti ir naudojami tūkstančiai siųstuvų, sukėlė nemažus sunkumus dėl komercinėms ir karinėms radijo sistemoms sukeliamų netyčinių ar net piktybinių radijo trukdžių. Tam tikrų problemų kilo ir mėgėjams, naudojantiems kibirkštinius siųstuvus, kurie skleidė signalus labai plačioje radijo spektro dalyje. Nebuvo jokių įstatymų ar taisyklių, ribojančių mėgėjų radijo siųstuvų veikimą. Tik 1912 m. nuskendus transatlantiniam laineriui „Titanikas“ (angl. Titanic), Jungtinių Valstijų kongresas priėmė Radijo įstatymą^[41], kuriame privačioms stotims buvo apribotas siuntimo radijo bangos ilgis, kuris turėjo būti 200 metrų ar trumpesnis (≥1,5 MHz). Tais laikais „trumpųjų bangų“ radijo dažniai buvo laikomi nenaudingais. Tuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Tačiau vėliau, po labai sėkmingų radijo mėgėjų eksperimentų užmezgant ryšius dideliais atstumais, supratus kad atiduota labai vertinga spektro dalis, didžiuma jo iš mėgėjų buvo atimta, mėgėjams palikus tik mažus ruožus, kuriuose jiems leista eksperimentuoti. Radijo mėgėjai praktiniais eksperimentais įrodė, kad trumposios bangos (1,5 – 30 MHz) tinkamos radijo ryšiams, kurių nuotolis gali siekti dešimtis tūkstančių kilometrų.

Lietuvoje pirmuosius bandymus, naudodamas kibirkštinį siųstuvą, 1918 m. Šiauliuose atliko B. Talutis (vėliau – LY1X). 1938 m. Kaune įkurta Lietuvos trumpųjų bangų radijo mėgėjų draugija veikė neilgai: 1940 m. jos veiklą nutraukė sovietų okupacija. Draugija atkurta 1988 m.^[42]

Tarpukariu specialių žurnalų radijo mėgėjams nebuvo. Lietuvos radijo mėgėjų draugija spėjo išleisti tik porą informacinių biuletenių savo nariams^{[43] [44]}.

Lietuvai netekus nepriklausomybės, sovietų valdžia pasisavino ir nepriklausomos valstybės radijo šaukinius – prefiksas „LY“ priverstinai buvo pakeistas į „UP2“. Toks ir liko iki 1989 metų, kai buvo leista susigražinti prefiksą „LY“^[45].

1946 m. buvusios SSSR teritorijoje vėl leista užsiimti radijo mėgėjų hobiu^[46]. Vis dėl to, visa ši veikla buvo akylai stebima ir kontroliuojama represinių saugumo struktūrų, tokių kaip NKVD, KGB ir kitų, o dauguma stočių priklausė sukarintos organizacijos Savanoriška Draugija Armijai, Aviacijai ir Laivynui remti (SDAALR, – rus. ДОСААФ) radijo klubų tinklui. Galiojo daug įvairiausių draudimų. Pavyzdžiui, nuo 1951 iki 1956 metų – draudimas užmegzti radijo ryšius su „kapitalistinėmis šalimis“ ^[47]. Būdingas to laiko bruožas – mėgėjų radijo šaukiniai spausdinti tik kirilicos abėcėlės ženklais. Suprantama, kad ryšiai su užsienio mėgėjų organizacijomis ir bet kokie tiesioginiai kontaktai su užsienio radijo mėgėjais nebuvo įmanomi. Visa radijo mėgėjų korespondencija (QSL, varžybų ataskaitos ir kita) privalėjo būti siunčiama centralizuotai tik per Centrinį SDAALR radijo klubą Maskvoje, kuris atliko ir cenzūros funkcijas.

Spartus radijo mėgėjų aktyvumo Lietuvoje augimas prasidėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kiek susilpnėjus sovietinio režimo spaudimui ir užaugus naujai ryšio entuziastų kartai. 1960 m. pagal SDAALR nurodymą buvo įkurta LTSR radijo sporto federacija (RSF). Tarp steigiamojo RSF suvažiavimo dalyvių buvo ne tik siekiantys įgyvendinti valdžios nurodymus, bet ir nemažai tikrų radijo mėgėjų. Būtent tai ir nulėmė suvažiavimo eigą bei jame priimtus sprendimus. Pirmuoju RSF pirmininku tapo Algimantas Šliavas (tada – UP2ABA)^[48].

Leidimą eksploatuoti (tuometinis terminas) mėgėjų radijo stotį, išduodavo VERI. Prašymą (tada vadintą pareiškimu) buvo galima pateikti tik per SDAALR. Taip atrodė leidimo gavimui privalomų pateikti dokumentų sąrašas^[49]:

Kito, ankstesnio šaltinio (1960 m.) duomenimis^[50], beveik visų lentelėje paminėtų dokumentų kiekis turėjo būti 2 kartus didesnis.

Pareiškus norą tapti radijo mėgėju, pirmiausia reikėjo sulaukti leidimo pasigaminti ar įsigyti radijo stotį ir tik po to, informavus Valstybinę Elektros Ryšių Inspekciją (VERI), kad stotis jau yra pagaminta arba įsigyta, galima buvo tikėtis gauti leidimą radijo stoties eksploatavimui (tuometinis terminas). Visa ši procedūra nuo pirminio prašymo iki galutinio leidimo gavimo neretai užtrukdavo ilgus mėnesius. Galų gale, įjungus mėgėjišką siųstuvą, reikėdavo įjungti ir stiprų vidinės savikontrolės mechanizmą. Pavyzdžiui, eteryje kam nors pranešus savo adresą, galima buvo rimtai nukentėti ir dėl to bent laikinai prarasti teisę naudotis stotimi. Specialūs VERI Techninės radijo kontrolės punktai, išbarstyti po buvusią SSSR, nuolat klausydavosi apie ką eteryje kalba radijo mėgėjai.

Stoties įrengimo klausimas visada būdavo sudėtingas dėl visuotinio chroniško radijo komponentų nebuvimo. Bet kokia prekyba buvo tik valstybės monopolis ir apsiribojo tik vidaus rinka. Parduotuvės siūlė tik labai ribotą radijo detalių asortimentą. Komponentų, tinkamų radijo stoties gamybai, buvo dar mažiau arba nebuvo visai. Beveik negelbėjo kelios radijo detalių siuntimo paštu organizacijos, tokios kaip „Posyltorg“ (rus. Посылторг), kurios katalogus kiekvienas galėjo rasti ir užsisakyti prekes bet kuriame pašto skyriuje. Geriausia, ko galėjo tikėtis radijo mėgėjas, nusprendęs turėti savo radijo stotį – įsigyti nurašytą rusišką karinės paskirties ryšio imtuvą ir pagaminti savadarbį siųstuvą bei anteną. Todėl tokia technika ir buvo vyraujanti radijo mėgėjų stotyse. Pradedantieji radijo mėgėjai savo tikslams kartais pritaikydavo ir buitinius radijo aparatus. Reikalingos konstravimui radijo detalės buvo demontuojamos iš senų buitinių radijo aparatų, ardant atitarnavusią karinės paskirties radijo elektroninę aparatūrą arba atsirasdavo keičiantis radijo detalėmis su kitais. Nesant galimybių gauti reikalingų komponentų, buvo ieškoma kitų, nebūtinai legalių būdų konstravimo biuruose, gamyklose, kariniuose daliniuose ar kitur.

Didžiąją dalį pokario laikotarpio, beveik iki pat Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, daugumai Lietuvos radijo mėgėjų buvo prieinamas bene vienintelis daugiau ar mažiau tinkamas spaudos leidinys – Maskvoje leidžiamas mėnesinis žurnalas „Radio“ (rus. Радио) rusų kalba. Tai buvo bendras SSSR Ryšių ministerijos ir SDAALR organizacijos leidinys. Nors žurnalas labai politizuotas ir turėjo ryškią ideologinę kryptį (kaip ir kita to meto spauda), tačiau bent dalyje jo galima buvo rasti bent šiokios tokios informacijos (dažniausiai, gerokai nenaujos) trumpųjų ir ultratrumpųjų bangų ryšių entuziastams. Informacinio bado sąlygomis tai buvo skaitoma ir pageidaujama. Žurnalas „Radio“ skelbdavo aprašymus su nurodymais kaip pasigaminti vieną ar kitą radiotechninį prietaisą ar aparatą. Kai kurie tų aprašymų buvo ypatingai populiarūs ne tik Lietuvoje bet ir visoje buvusioje SSSR. Pagal juos mėgėjai pasigamino nemažai jų veiklai būtinos aparatūros. Kaip pavyzdį galima paminėti UW3DI konstrukcijos transiverį.

Šiek tiek operatyvesnės informacijos radijo ryšio varžybų ir pan. tematika kartą per savaitę buvo galima rasti SDAALR centrinio komiteto laikraščio „Sovietinis patriotas“ (rus. Советский патриот) skyrelyje, skirtame radijo mėgėjams. Tačiau tas skyrelis sudarė tik labai mažą laikraščio puslapio dalį.

Kitų šalių periodinė spauda radijo mėgėjų tema eiliniam skaitytojui dažniausiai būdavo visiškai arba neprieinama arba mažai prieinama. Kai kurių užsienio žurnalų (pvz. ARRL žurnalą „QST amateur radio“) juodai baltas kopijas su pašalintais cenzūrai neįtikusiais vaizdais ar tekstu buvo leidžiama skaityti Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Per kelis dešimtmečius buvo išleista tik viena kita knygelė lietuvių kalba radijo mėgėjų veiklos tematika. Kaip pavyzdį galima paminėti: V.Šikšnius, Radijo sportas Tarybų Lietuvoje. Vilnius, „Mintis“, 1964. Panašių knygų rusų kalba pasitaikydavo žymiai dažniau. Vis dėl to, tokią literatūrą galima buvo rasti tik didžiųjų miestų knygynuose, o jos pasirodymas būdavo gan retas įvykis. Todėl suprantama, kad knygynuose visa tai neužsigulėdavo. Nuo 1965 m. labai mažą Lietuvos skaitytojų dalį pasiekdavo LTSR radijo sporto federacijos mažo tiražo leidiniai „Radijo sportas Lietuvoje“ ir „Radijo sporto varžybų rezultatai“. Dalis jų būdavo numeruoti ir turėjo žymą „Tarnybiniam naudojimui“.

1989 m. jau atkurtos Lietuvos radijo mėgėjų draugijos delegacija dalyvavo TSRS radijo sporto federacijos tarybos posėdyje, kurio metu buvo nuspręsta „LY“ šaukinius gražinti Lietuvos radijo mėgėjams. Didelės pagalbos ir palaikymo tuo klausimu sulaukta iš Rusijos federacijos radijo mėgėjų − Georgijaus Chodžajevo (UA4PW) ir Konstantino Chačaturovo (UW3AA).^[45] Priėmus Lietuvos radijo mėgėjams palankų sprendimą, Lietuvos VERI nedelsdama pradėjo vykdyti praktinius veiksmus to sprendimo įgyvendinimui. Tokiu būdu, netrukus nebeliko senųjų šaukinių su UP2 prefiksais. LY gražinimo aktas kartu tapo ir tam tikru grįžtančios nepriklausomybės simboliu.

1991-ųjų sausį tarp aktyvių šalies nepriklausomybės gynėjų buvo ir Lietuvos radijo mėgėjai. Jų radijo stotys tapo itin svarbiomis, dažnai vienintelėmis informacijos perdavimo iš Lietuvos į užsienį priemonėmis. Tuo tikslu trumpųjų bangų radijo stotis buvo įrengta Vilniuje, tuometiniuose Aukščiausiosios tarybos rūmuose. Taip buvo užtikrintas žinių apie tuometinę situaciją Lietuvoje perdavimas pasauliui. Taip pat, renkant svarbią informaciją, klausytasi ir okupacinės armijos karinių dalinių naudotų radijo ryšio kanalų. Panašus radijo mėgėjų aktyvumas reiškėsi ir kituose šalies miestuose.

• Mėgėjiškas radijas: kaip vienas su kitu bendrauja radijo mėgėjai?

• Režisieriaus V. Imbraso filmas apie pasaulio čempionę, KPI Radijo klubo trumpabangininkų komandą.

• 20 m band morning listening + QSO with ON4LT

• Ham Radio QSO (YL Elsie M7ELC QSO)

1. Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU)
2. Tarptautinė radijo mėgėjų sąjunga (IARU)
3. Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencija (CEPT)

1. Įvadas į mėgėjišką radiją Archyvuota kopija 2021-06-22 iš Wayback Machine projekto.
2. Lietuvos radijo mėgėjų tinklapis
3. LY2CG mėgėjiško radijo tinklapis

1. The History of Amateur Radio
2. Amateur Radio Magazine from the American Radio Relay League – Early Issues
3. Lietuvos ham-radijo istorija pagal LY2YR
4. First Radio Hams / Amateurs
5. The G4UZN Historic QSL Collection Archyvuota kopija 2021-03-09 iš Wayback Machine projekto.
6. Nepriklausomybės gynėjas Vidmantas Andriuškevičius Archyvuota kopija 2021-05-12 iš Wayback Machine projekto.
7. „Tremtinys“ Nr.2(1408) 2021 m. sausio 15 d. Lemtingoji sausio 13 Kaune prieš 30 metų