Pyro karas kilo dėl nežymaus konflikto tarp Romos ir Taranto miestų, kai vienas iš Romos konsulų pažeidė jūrinę sutartį. Tačiau Tarantas padėjo graikų valdovui Pyrui kare su Korkyra, tad šįkart iš jo buvo paprašyta pagalbos. Pyras sutiko padėti, ir taip prasidėjo karas, kuriame dalyvavo didžiosios to meto regiono jėgos. Be to, Pyras dalyvavo vidiniame Sicilijos konflikte, kai graikai priešinosi kartaginiečių dominavimui saloje. Pyro pastangomis Kartaginos įtaka Sicilijoje drastiškai sumažėjo. Italijoje jo veiksmai nebuvo tokie efektyvūs, bet davė ilgalaikių pasekmių. Pyro karas parodė, kad Senovės Graikijos miestai nesugeba apginti savo kolonijų Didžiojoje Graikijoje nuo Romos, o jos legionai yra pakankamai stiprūs, kad varžytųsi su helenistinių karalysčių, kurios dominavo regione, armijomis.
Kalbiniu atžvilgiu Pyro karas yra posakio „Pyro pergalė“, reiškiančio pergalę, pareikalavusią per daug aukų, šaltinis. Plutarchas šį posakį priskiria Pyrui, pasakodamas kaip jis reagavo į pranešimą apie pergalę:
Dvi armijos atsiskyrė ir mums pasakyta, ką Pyras atsakė tam, kuris jį pasveikino su pergale: „Jei mes laimėsime dar vieną mūšį su romėnais, mes būsim visiškai sunaikinti.“
280 m. pr. m. e. Pyras išsilaipino Italijoje su 25 tūkst. karių ir koviniais drambliais. Publijaus Valerijaus Levino 50 tūkst. romėnų armija buvo pasiusta į Lukaniją, kur prie Heraklėjos miesto įvyko pirmas didelis mūšis. Per mūšį sužeisti drambliai pabaidė kitus gyvulius, tad Pyras negalėjo švęsti absoliučios pergalės. Manoma, kad mūšio metu žuvo 7–15 tūkst. romėnų ir 4–13 tūkst graikų.
Mūšis parodė Romos respublikos stabilumą. Pyras manė, kad italikų gentys sukils ir prisijungs prie jo. Bet tuo metu romėnai buvo užvaldę aplinkines sritis, ir tik kelios gentys prisijungė prie graikų.
279 m. pr. m. e. Pyras kovėsi kitame dideliame mūšyje prie Askulo. Šis mūšis buvo didesnis ir truko 2 dienas Apulijos kalvose. Publijus Decijus Musas pasinaudojo kraštovaizdžiu, kad sumažintų graikų kavalerijos ir dramblių keliamą grėsmę. Pirma diena baigėsi lygiosiomis. Antrą dieną Pyras vėl puolė su koviniais drambliais, remiamais pėstininkų, ir pagaliau užėmė Muso pozicijas. Romėnai neteko apie 6 tūkst. karių, Pyras – 3,5 tūkst.
Sąjunga su Kartagina
Po to Pyras pasiūlė romėnams paliaubas, bet romėnai atsisakė su juo tartis, kol jis buvo Italijos žemėse. Apijus Klaudijus, pastatęs Apijaus kelią, tada jau senas ir aklas, lydėjo romėnus, kai jie vyko atsisakyti tartis su Pyru, kuris tuo metu prašė tik laisvės Tarentui ir jo sąjungininkams.
Roma sudarė sąjungą su Kartagina prieš Pyrą. Ši sąjunga nuo Pyro agresijos apsaugojo Italijos graikus, kuriuos jis buvo nominaliai pažadėjęs ginti ir sunaikino viltį sudaryti sąjungą su Roma ar Kartagina viena prieš kitą. Kartagina pasiuntė į Tibro žiotis savo karius padėti kautis su Pyru.
Sicilijos kampanija
Agatoklo veteranai, įsikūrę Mesanoje, pasiūlė savo pagalbą, bet Kampanija ir kitos pietų sritys buvo priešiškos Pyrui. Tik etruskai manė, kad įvykiai klostosi ne Romos naudai, bet greit suprato klydę.
Nors Pyras laimėjo mūšius, bet prarado daug žmonių ir nusprendė persikelti į Siciliją, kur graikus spaudė kartaginiečiai. Romėnai neturėjo daug sunkumų su Pyro sąjungininkais ir armija likusia Italijoje.
Kartaginiečiai nelaukė Pyro. Tuo metu jie buvo apgulę Sirakūzų miestą, o netoli buvo jų laivynas. Pyras išvengė laivų ir nuvijo armiją nuo Sirakūzų, užėmė Panormo ir Erykso miestus bei atsisakė priimti kartaginiečių pasiūlymą atsisakyti valdų Sicilijoje išskyrus Lilibėjų, reikalingą Kartaginai valdyti Sardiniją.
Tuo metu Pyras patyrė stiprius nuostolius, o pastiprinimas buvo silpnas. Tarantą spaudė romėnai, o Pyrui kilo grėsmė atsidurti tarp jų ir kartaginiečių laivyno ir būti apsuptam Sicilijoje, tad jis skubiai grįžo į Italiją.
275 m. pr. m. e. Pyras grįžo į Italiją. Jis susidūrė su romėnais prie Malevento miesto (lot. 'Blogas įvykis') ir buvo nugalėtas. Po pergalės romėnai miestą pervadino Beneventu ('Geras įvykis') pergalei prieš Pyrą atminti. Pyras atsitraukė į Tarentą, o po to visam laikui paliko Italiją. Jis per karą prarado du trečdalius armijos ir mažai ko pasiekė. Jis buvo smarkiai sumuštas, nes romėnai išmoko kautis su drambliais ir ietininkais. Romėnai suprato, kad gali sužeisti dramblius smogdami į šoną su piliumu, trumpa ietimi, paplitusia Samnitų karų metu. Sužeisti žvėrys pradeda panikuoti ir sutrypia savus karius. (Romėnai tai išmoko 60 metų iki to, kai Hanibalas su koviniais drambliais persikėlė per Alpes).
Ištikus nesėkmei Pyras išvyko, o jo atsisveikinimo žodžiai buvo „Kokį mūšio lauką aš palieku Kartaginai ir Romai!“. Pyras paliko įgulą saugoti Tarentą, bet, vos jam išvykus, romėnai jį užėmė. Roma su miestu elgėsi atlaidžiai ir suteikė tokią pat savivaldą kaip ir kitiems miestams. Tarentas pripažino Romos valdžią ir tapo jos sąjungininku, o romėnų įgula mieste užtikrino lojalumą. Kiti graikų miestai pasidavė panašiomis sąlygomis, bet laikė save tik Romos sąjungininkais.
Pasekmės
Romėnų pergalė prieš Pyrą buvo labai svarbi, nes pralaimėjo armija besikovusi pagal Aleksandro Didžiojo tradicijas. Po to Roma pripažinta didele jėga Viduržemio jūroje, ką rodo atidaryta Ptolemėjų Egipto ambasada Romoje 273 m. pr. m. e.
