Šiame straipsnyje ar jo dalyje netvarkingai nurodytos išnašos. Jūs galite padėti Vikipedijai sutvarkydami išnašas ar pašalindami perteklines nuorodas į šaltinius.

Poliškumas – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.

Vienpoliškumas yra toks galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje modelis, kuomet viena valstybė turi didžiąją dalį kultūrinės, ekonominės ir karinės įtakos.

Nuno P. Monteiro teigimu, vienpolėms sistemoms yra būdingos šios savybės:^[1]

• Tai yra ne imperija, bet tarpvalstybinė sistema.

• Vienpolė sistema yra anarchiška. Anarchija kyla iš dominuojančios valstybės turimos galios persvaros. Didžioji galia negali „daryti teigiamos įtakos visam pasauliui.“^[2] Dėl to santykinai silpnesnės valstybės gali siekti savų interesų.

• Vienpolėse sistemose yra tik viena didžioji galia ir nėra konkurencijos. Jeigu atsiranda varžovas didžiajai galiai, sistema nustoja būti vienpole.

Tarptautinių santykių tyrėjai sutaria, kad po Šaltojo karo tarptautinė sistema yra vienpolė: JAV išlaidos gynybai „sudaro beveik pusę visų pasaulio valstybių karinių išlaidų; karinis jūrų laivynas yra stipresnis už visų kitų šalių laivynus kartu sudėjus; puikus pirmo branduolinio smūgio šansas prieš buvusį priešą Rusiją; gynybos tyrimų ir plėtros biudžetas siekia 80 % ateities varžovės Kinijos gynybos biudžeto; neprilygstami globalios galios projekcijos pajėgumai.“^[1]

Viljamas Volfortas teigia, kad vienpolėms sistemoms būdinga taika. Jo manymu, vienpolės sistemos „sudaro sąlygas aplinkai, kurioje didžiosios valstybės nekariauja tarpusavyje, o konkurencija dėl prestižo ar saugumo yra santykinai nedidelė.“^[3] Tai nutinka dėl dviejų priežasčių: „pirmaujančios valstybės galios pranašumas eliminuoja hegemoninio varžymosi problemą iš tarptautinės politikos ir sumažina galios balanso politikos poveikį valstybių tarpusavio santykiams.“^[3] Kitaip tariant, vienpolėse sistemose esama nedaug paskatų konkurencijai dėl prestižo ar saugumo tarp didžiųjų valstybių.

Naujausias pavyzdys – JAV dominavimas vienpolėje tarptautinėje sistemoje po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Kiti pavyzdžiai:

• Egipto imperija nuo 3150 m. pr. m. e. iki 1285 m. pr. m. e. (su pertraukomis) – nuo Aukštutinio ir Žemutinio Egipto susivienijimo iki konflikto su hetitais.
• Akado imperija nuo 2279 m. pr. m. e. iki 2193 m. pr. m. e.
• Asirijos imperija nuo 675 m. pr. m. e. iki 626 m. pr. m. e.
• Achemenidų imperija nuo 539 m. pr. m. e. iki 449 m. pr. m. e.
• Aleksandro Didžiojo imperija nuo 331 m. pr. m. e. iki 323 m. pr. m. e.
• Kinija nuo 221 m. pr. m. e. iki 1840 m. (su pertraukomis).
• Romos respublika/Romos imperija/Bizantija nuo 188 m. pr. m. e. iki 224 m.
• Mongolų imperija nuo 1227 m. iki 1279 m.
• Actekų imperija nuo 1481 m. iki 1521 m.
• Inkų imperija nuo 1470 m. iki 1532 m.
• Britų imperija nuo Napoleono karų pabaigos (1815 m.) iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios (1914 m.).

Dvipoliškumas yra toks galios pasiskirstymas, kuomet didžiąją dalį ekonominės, karinės ir kultūrinės įtakos tarptautinėje sistemoje ar konkrečiame regione turi dvi valstybės. Įtakos sferos dvipolėse sistemose gali plėstis.

• Sparta ir Atėnai klasikinės Graikijos eroje.
• Romos imperija ir Sasanidų imperija vėlyvosios Romos imperijos laikotarpyje.
• Didžioji Britanija ir Prancūzija XVIII a. Nuo Ispanijos įpėdinystės karo iki Septynerių metų karo pabaigos (1714–1763).
• Didžioji Britanija ir Rusija XIX a. Nuo Napoleono karų pabaigos iki Krymo karo pabaigos (1815–1856).
• JAV ir Sovietų Sąjunga per Šaltąjį karą (1947–1990).

Tarptautinės sistemos yra daugiapolės, kuomet daugiau nei dvi valstybės turi po daugmaž vienodą kiekį karinės, ekonominės ir kultūrinės įtakos. Daugiapolių sistemų stabilumas yra vertinamas skirtingai. Klasikinio realizmo atstovai teigia, kad daugiapolės sistemos yra stabilesnės už dvipoles, kadangi didžiosios galios gali formuoti aljansus. Taip yra sumažinama karų, nekeliančių grėsmės kitų galių interesams, tikimybė. Klasikinio realizmo atstovai teigia, kad dvipolėse sistemose tai yra neįmanoma. Neorealizmo atstovų pozicija yra priešinga. Jų manymu, daugiapolėje sistemoje valstybės gali nerimauti dėl daugelio valstybių elgesio, o klaidingai įvertinusios joms nerimą keliančių valstybių ketinimus, šalys be reikalo rizikuoja savo saugumu. Tuo tarpu dvipolėse sistemose yra koncentruojamasi ties kita didžiąja galia. Blogiausiu atveju tokioje situacijoje valstybė gali klaidingai įvertinti jai kylančią grėsmę ir per daug išleisti savo veiksmams. Daugiapolėse sistemose įprastai būna daug aljansų, kurie nuolat kinta. Tokios tendencijos tęsiasi tol, kol nusistovi galios balansas ir nė viena pusė nenori pulti kitos arba viena pusė užpuola kitą bijodama naujo aljanso susiformavimo ar tikėdama savo pergale.

Nepoliškumo idėją suformulavo Ričardas Haassas. Jo teigimu, „tarptautinė sistema, kurioje yra keletas galios centrų, bet nė vienas centras nėra dominuojantis, yra nepoliška. Galios centrais tokioje sistemoje gali būti valstybės, nevyriausybinės organizacijos, korporacijos ar teroristinės grupuotės.“^[4]

• Neprisijungimo judėjimas
• Galia tarptautiniuose santykiuose
• Hegemonija