Pilkųjų žieduotųjų papūgų buvęs paplitimo arealas (Mauricijus), bei galimai buvo paplitusios Reunjono saloje, kurios šiame žemėlapyje nepavaizduotos
Graviūroje, kurią leidėjas H. Soete Boom’as padarė Willemo Van West-Zanen’o žurnalui (apie 1602 m.), vaizduojama, kaip žudomi drontai (Raphus cucullatus), kurie centro dešinėje, pavaizduoti panašūs į pingvinus, taip pat diugoniai (Dugong dugong), kurie dabar čia išnykę, ir graviūros apačioje galbūt pavaizduotos pilkosios žieduotosios papūgos (Psittacula bensoni).[2] Mauricijaus keliautojai aprašė, kaip lengva buvo pagauti papūgą, o pagavus vieną ir privertus ją suklykti, tai ji sukviečia visą jų būrį, ir tai pavaizduota piešinyje. Willem van West-Zanen savo kelionės ataskaitoje prisimena, kad jo vyrai per vieną dieną į laivą prigaudė 50 paukščių, tarp kurių buvo 24 ar 25 drontai, kurie, jo vertinimu, buvo pakankamai dideli, kad visai įgulai pamaitinti užteko tik dviejų šių paukščių.[3]1598 m. olandų nupiešta papūgų medžioklė Mauricijuje, galbūt įskaitant ir pilkųjų žieduotųjų papūgų (Psittacula bensoni) medžioklė. O piešinyje matomi į kazuarus (Casuarius) panašūs paukščiai yra klaidingai pavaizduoti drontai (Raphus cucullatus)
Pilkosios žieduotosios papūgos kaip endeminė rūšis, buvo paplitusios Mauricijaus saloje, bet taip pat yra buvę nemažai pranešimų apie „mažas pilkąsias papūgėles“ iš Reunjono salos, kurios tikriausiai priklausė šiai arba artimai giminingai rūšiai. Kaip manoma, paminėtų „pilkųjų papūgų“ Reunjono salos populiacija išliko bent iki 1732 m. kurias nedviprasmiškai tais metais paminėjo Cossigny. 1754 m. taip pat buvo minimos papūgos, bet nesukonkretinta kokios tai papūgos.[4]
Beveik neabejotinai buvo maža pilka papūga, kurią aprašė daugelis ankstyvųjų keliautojų. 1764 m. Cossigny pažymėjo, kad Mauricijaus „miškuose pilna papūgėlių, kurios yra arba visiškai pilkos, arba visiškai žalios. Anksčiau jas daug kas valgydavo, ypač pilkąsias“ – tai buvo paskutinis pilkųjų žieduotųjų papūgų paminėjimas, ir tikėtina, kad vėliau jos sparčiai nyko ir išnyko.[1]
Pilkosios žieduotosios papūgos buvo pilko plunksnų apdaro (skirtingai ne kaip kitos joms artimos, iki mūsų dienų išlikusios žieduotųjų papūgų (Psittacula) genties rušys, dominuojančio žalio plunksinio apdaro), su didoku raudonu snapu, ilga uodega ir maždaug 29% buvo stambesnės už Psittacula eques rūšies papūgas.[4] Pilkųjų žieduotųjų papūgų skeleto struktūra buvo panaši į Aleksandro žieduotųjų papūgų (Psittacula eupatria), tačiau kai kurie jų kaulai už pastarųjų buvo didesni ir tvirtesni.[5] Pilkosios žieduotosios papūgos buvo stambiausia žieduotųjų papūgų (Psittacula) genties rūšis.
Remiantis randamomis subfosilijomis, pilkosios žieduotosios papūgos buvo mažesnės už Lophopsittacus mauritianus ir Necropsittacus rodricanus papūgas, bet panašaus dydžio kaip Mascarinus mascarinus papūgos, tačiau tik su platesniu snapu.[5]
Mityba
Pasak Cheke’o ir Hume’o, pilkosios žieduotosios papūgos anatomija rodo, kad jos įpročiai buvo daugiausia susiję su žeme, tai yra daugiau laiko leido ant žemės, o dėl baltųjų vėtronių (Dictyosperma album) ir storųjų ropėpalmių (Hyophorbe lagenicaulis) gausos, jos galėjo maitintis šių palminių (Arecaceae) vaisiais.[6]
