Parabellum LMG.14

Parabellum LMG.14
Tipas Aviacinis kulkosvaidis
Variantai LMG 14
LMG 14/17
Konstruktorius Karl Heinemann[1]

Deutsche Waffen- und Munitionsfabriken AG (DWM)

Šalis Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Sukurtas 1913 m.
Gamintas 1913-1918 m
Naudotas Pirmasis pasaulinis karas

Lenkijos-sovietų karas
Lietuvos nepriklausomybės kovos

Naudotojai Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Kalibras, mm 7,92 mm
Šovinys, mm Mauser, 7,92 x 57 mm
Šaudymo sparta, n/min. 650-750 šūvių/min
Svoris, kg 9,6 kg
Ilgis, mm 1275 mm
Vamzdžio ilgis, mm 720 mm
Pradinis greitis, m/s 895 m/s
Mechanizmas mechaninis, atatrankos principu veikianti spyna
Dėtuvė Šovinių juosta

Parabellum MG 14 (arba Flugzeug-MG Parabellum) – Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse Vokietijos Imperijos įmonės Deutsche Waffen und Munitionsfabriken sukurtas ir viso karo metu gamintas 7,92 mm kalibro kulkosvaidis. Šiai įmonei priklausė prekės ženklas Parabellum, todėl kulkosvaidis kartais vadinamas pridedant šį pavadinimą. MG 14 buvo 1908 m. pradėto gaminti Maschinengewehr 08 (Maksimo kulkosvaidžio versijos) sumažinto svorio modifikacija, skirta naudoti aviacijoje – lėktuvuose ir dirižabliuose.

DFW C.V (Av) viraže su aiškiai matomu žvalgo kulkosvaidžiu LMG 14

MG 14 buvo gaminamas pritaikytas aušinti tiek oru, tiek vandeniu, o MG 08 buvo aušinamas tik vandeniu. Vandeniu aušinamas MG 14 modelis buvo skirtas dirižabliams, kuriems buvo svarbu sumažinti gaisro tikimybę nuo įkaitusių detalių, pvz. kulkosvaidžio vamzdžio. Lėktuvams, kuriems buvo itin svarbūs keliamosios galios ir svorio klausimai, buvo skirta gerokai lengvesnė oru aušinama modifikacija.

Nepaisant panašumų, MG 08 ir MG 14 beveik neturėjo tarpusavyje sukeičiamų dalių. Priešingai nei MG 08, MG 14 automatinio užtaisymo spynos užraktas atsilenkdavo į viršų, dėl ko MG 14 turėjo kur kas mažesnį uoksą. Skyrėsi ir šių kulkosvaidžių spyruoklės, užrakto blokai; MG 14 panaudotos gilzės krisdavo iš uokso apatinės dalies, kai MG 08 atveju jos būdavo išstumiamos į priekį per angą uokse. MG 14 buvo naudojama MG 08 sukurta 30 mm pločio amunicijos juosta, susukta į dešinėje pusėje montuojamus būgnus, po 100, 250 arba 500 šovinių. Greitošauda siekė iki 750 šūvių / min.

I Pasaulinio karo aso Otto Parschau naikintuvas Fokker A serijos monoplanas (E.I prototipas) su sinchtonizuotu MG.14 kulkosvaidžiu

MG 14 naudojo Antonijus Fokkeris, kurdamas pirmą vokišką kulkosvaidžio ir propelerio sinchronizatorių.[2] MG 14, kartu su Fokker Stangensteuerung sinchronizatoriumi, buvo sumontuotas pirmuosiuose penkiuose priešserijiniuose, tuo metu naujoviškuose Fokker M.5K/MG naikintuvuose, tapusiuose žymiojo Eindeckker – Fokker E.I. prototipais. Dėl ribotų pramonės galimybių visa MG 14 gamyba buvo nukreipta apginkluoti žvalgybinių lėktuvų žvalgus bei bombonešių bei dirižablių šaulius ir kaip piloto kulkosvaidis jis buvo naudojamas labai retai.[3] Dėl savo nedidelio svorio ir didelės ugnies galios MG 14 buvo laikomas ginklu, labiausiai tinkamu montuoti ant judamų stovų, kai šio ginklo įrengimas fiksuotose naikintuvų lizduose neduodavo jokio papildomo efekto.

Anot amžininkų, MG 14, sumontuotas M.5K/MG, buvo ne tik patikimas, bet ir „labai temperamentingas“.[4] Karo metu buvo pagaminta ir nedidelė sausumos pajėgoms skirta serija, tačiau sausumos pajėgose šis modelis buvo beveik nenaudojamas. Viena to priežasčių – didelis svoris: kulkosvaidis su 250 šovinių dėtuve svėrė 23 kg.

Modifikacijos

  1. MG 14 (Maschinengewehr 14) – pradinis variantas, aušinamas vandeniu. Dėl didelio atsparumo gaisrui buvo naudojamas dirižabliuose;
  2. LMG 14 (Luft Maschinengewehr 14) – palengvintas, lėktuvams skirtas variantas su oru aušinam vamzdžiu, performuotu vamzdžio radiatoriumi (rankove).
  3. MG 14/17 (MG 17) – 1917 m. pradėtas gaminti lengvesnis variantas su mažesniu aušinimo rankovės diametru ir sutrumpintu vamzdžiu bei patobulinta taikymo sistema: kolimatoriniu taikikliu su 3 kartų optiniu priartinimu

Šaltiniai

  1. ↑ Fitzsimons, Bernard (1978). The Illustrated Encyclopedia of 20th Century Weapons and Warfare, Volume 19. London: Phoebus. p. 2082.
  2. ↑ Michael John Haddrick Taylor; Bill Gunston (1980). Jane’s encyclopedia of aviation. 3. Grolier Educational Corporation. p. 533. ISBN 978-0-7106-0710-2.
  3. ↑ Williams, Anthony G. and Emmanuel Gustin. Flying Guns: World War I and its Aftermath 1914–32, p. 19
  4. ↑ Grosz, Peter M., Windsock Datafile No. 91, Fokker E.I/II, Albatros Publications, Ltd. 2002. ISBN No. 1-902207-46-7, pgs 6-9.

Literatūra

  • (EN) Grosz, Peter M., Windsock Datafile No. 91, Fokker E.I/II, Albatros Publications, Ltd. 2002. ISBN No. 1-902207-46-7.
  • (EN) Haddrick, Michael; Taylor John; Gunston, Bill (1980). Jane’s encyclopedia of aviation. Grolier Educational Corporation. p. 533. ISBN 978-0-7106-0710-2
  • (EN) Williams, Anthony G. and Emmanuel Gustin. Flying Guns: World War I and its Aftermath 1914–32. Ramsbury, Wiltshire: Airlife, 2003. ISBN 1-84037-396-2.