Paprastieji drieksmiai tarp kitų medžių rūšių išsiskiria savo įspūdingu ilgaamžiškumu.
Taksonomija
Paprastieji drieksmiai anksčiau buvo priskirti prie dakridžių (Dacrydium) genties, tačiau de Laubenfelsas 1969 m. iš jų išskyrė Falcatifolium gentį, o Quinn 1982 m. dar išskyrė Halocarpus, drieksmių (Lagarostrobos) ir Lepidothamnus gentis, palikdamas dakridžius (Dacrydium) sensu stricto. Šie dakridžių genties buvusių rūšių išklaidymai į naujas gentis buvo atlikti remiantis moteriškų kankorėžėliųmorfologiniais skirtumais - kriterijumi, kuris buvo naudojamas kaip taksono pagrindas visoms Podocarpaceae šeimos gentims atskirti.[6]
Lyginant su buvusia populiacija iki kolonistų iš Europos įsikūrimo praeityje dėl masinių kirtimų, jų populiacija buvo labai žymiai sumažėjusi, bet 2012 m. šaltiniais, paprastieji drieksmiai jau neatitiko jokių nykstančios rūšies kriterijų.[1]
Nors dėl masinių kirtimų liko nedaug didelių medžių, bet vėliau rūšis l. gerai atsigavo, daugiausia dėl savaiminio atsikūrimo. Buvusiame pirminiame jų areale atsikūrė 80-85 %, todėl yra įtraukta į nekeliančių susirūpinimo rūšių sąrašą. Beveik visa, tai yra 86 % populiacijos auga saugomose teritorijose, kuriose nauji hidroelektrinių projektai nenumatomi. Populiacija negali atsigauti buvusiose buveinėse, kurios buvo visam laikui užtvindytos pastačius užtvankas.[1]
Manoma, kad natūralaus augimo regione rūšis paplitusi maždaug 13 363 km² plote, bet užimamas plotas gerokai mažesnis - 825 km². Apskaičiuota, kad faktinis paplitimo plotas svyruoja nuo 2 500 ha (pagal Gibson 1991 m.) iki 10 500 ha (Parks and Wildlife Service Tasmania 2006 m.).[1]
Apytikriai 15 % šios rūšies buveinių per pastaruosius maždaug 100 metų buvo prarasta dėl buvusių augimviečių užtvindymo hidroelektrinėms, taip pat ir gaisrų.[1]
Augavietės
Dauguma šių medžių auga drėgniuosiuose miškuose. Paprastieji drieksmiai dažniausiai yra kaip vandens pakrančių rūšis, dažniausiai auganti upių pakrantėse arba netoli upių, tačiau lietaus miškuose kartais aptinkama drėgnose kalvų dalyse, atokiau nuo pagrindinių vandentakių. Ši rūšis sudaro giraites, kuriose jos ir vyrauja, augdamos palei upelių vagas nedideliame aukštyje nuo jūros lygio iki 150 m, o kalnuotoje vakarų dalyje auga ir ant kai kurių kalvų iki 900 m aukštyje. Pastebėta, kad keliose vietovėse jos plinta vegetatyviniu būdu šakelių atlankomis, ypač ant Rido kalno (Mt. Read), kur kaip manoma, vieną kloną sudarantys medžiai užima kelių hektarų plotą. Tarp paprastųjų drieksmių dažnai auga raukšlėtieji notofagai (Nothofagus cunninghamii), blizgiosios eukrifijos (Eucryphia lucida), Anopterus glandulosus ir paparčiai, aukštesnėse vietose paprastieji drieksmiai su atvašiniais eukaliptais (Eucalyptus obliqua). Paprastųjų drieksmių didžiausiame augaviečių aukštyje gali pasitaikyti augantys kartu su Athrotaxis selaginoides, Phyllocladus asplenifolius ir Diselma archeri.[1][7]
Medžių laja kūgio ar piramidės formos, kuri su amžiumi platėja ir tampa netaisyklinga. Žievė pilka, šiurkšti, horizontaliai dryžuota, su amžiumi atsiranda išilginių įtrūkimų, dažnai paslėpta ant jos augančių epifitų. Šakelės lanksčios, 1-1,2 mm storio, apaugusios žvynų pavidalo mažais lapais. Pavėsyje šakelės svyrančios, o saulėtoje vietovėje - standesnės, statesnės. Jauni lapeliai (ant daigų) išsidėstę spirališkai, 1-2 mm ilgio. Seni lapai išsidėstę spirališkai, susispaudę ir priglūdę prie šakelės, rombo formos, 1-1,5 mm ilgio ir 1 mm pločio, smailūs.
Medžiai auga labai lėtai, apie 1 mm per metus.[7] Užauga 21-30 m aukščio.[8][6]Kamieno skersmuo 0,7-1 m,[8] maksimaliai iki 1,5 m skersmens.[6]
Dideli brandūs medžiai yra tapę retenybe, kadangi praeityje dėl intensyvaus kirtimo iškirsti beveik visi dideli medžiai, o jeigu ir išliko tokių, tai jų labai nedaug. Todėl šiai lėtai augančiai rūšiai prireiks šimtmečių, kad dideli medžiai vėl taptų įprastais.[1]
Amžius
Labai ilgaamžiai medžiai. Naudojant gręžtuvą buvo nustatyta, kad vieno gyvo individo amžius 2500 m., bet tikėtina, kad yra gyvų medžių, kurių amžius viršija 3000 metų.[6]
Dar ilgiau gyvena jų šaknų klonų sistemos. Medžiai seniausiame medyne, netoli Rosberio (Roseberry) ant Rido kalno (Mount Read), sudaro vieną vyrišką šaknų sistemos genetinį kloną, kurio amžius 10 500 metų. Tarp spygliuočių tai yra ilgaamžiškiausias klonas, nors gali būti, kad panašų amžių gali turėti visžalių sekvojų (Sequoia sempervirens) ir europinių kukmedžių (Taxus baccata) klonai. Daug ilgesnį amžių turi lapuočių medžių klonai.[6]
Mediena yra blyškios šiaudų spalvos ir dėl didelio aliejų kiekio (maždaug iki 7 % medienos masės) ant žemės gali išsilaikyti daugelį metų. Mediena atspari puvinio ir jūros organizmų poveikiui, todėl ją galima naudoti laivų statybai.
Dabar pagal griežtą licenzijavimo sistemą buvo sudarytos sąlygos amatininkams gaminti iš negyvų ir nuvirtusių paprastųjų drieksmių medienos, o kirsti gyvus medžius draudžiama.[1]
Pavadinimas
„Lagarostrobos“ kilęs iš dviejų graikų k. žodžių: „lagaros“ - plonas ir „strobos“ - kankorėžis. Rūšies pavadinimas „franklinii“ skirtas atminti serui Džonui Franklinui (John Franklin, 1786-1847 m.), jūrų kapitonui, arkties tyrinėtojui ir 1836-1843 m. buvusiam Tasmanijos gubernatoriui.[7]
.jpg)
