Pagvošo konferencijos mokslo ir pasaulio klausimais (angl. Pugwash Conferences on Science and World Affairs) – tarptautinė organizacija, subūrusi pasaulio mokslo ir visuomenės veikėjus, siekianti mažinti ginkluotų konfliktų pavojų ir spręsti pasaulinio saugumo grėsmes. 1957 m. šią organizaciją įkūrė Džozefas Rotblatas ir Bertranas Raselas Pagvoše, nedideliame pakrantės miestelyje Naujosios Škotijos provincijoje, Kanadoje, po to, kai 1955 m. 11 garsiausių mokslininkų paskelbė antikarinį Raselo–Einšteino manifestą.

Praėjus 50 metų po atominės bombos numetimo Hirosimoje ir Nagasakyje, 1995 m. Rotblatui ir Pagvošo konferencijoms buvo paskirta Nobelio taikos premija už jų pastangas branduolinio nusiginklavimo srityje.^[1]

Vienos paskutiniųjų Pagvošo konferencijų 2013 m. vyko Stambule (Turkija), 2015 m. - Nagasakyje (Japonija), 2017 m. – Astanoje (Kazachstanas).

Pagvošo judėjimo organizacijos vadovaujantys pareigūnai yra prezidentas, generalinis sekretorius ir vykdomasis direktorius. Oficialus valdžios organas yra Pagvošo taryba, sudaryta iš 28 narių, paskirtų 5 metams. Taip pat yra 6 narių vykdomasis komitetas, kuris padeda generaliniam sekretoriui. Veikia keturi biurai Romoje, Londone, Ženevoje ir Vašingtone, remiantys Pagvošo veiklą, palaikantys ryšius su Jungtinėmis Tautomis ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Yra daugiau kaip 40 nacionalinių Pagvošo grupių, veikiančių nepriklausomai, dažnai remiamų nacionalinių mokslo akademijų. Veikia tarptautinės studentų ir jaunimo Pagvošo grupės, įsteigtos po įkūrėjo filantropo Sairuso Itono mirties 1979 m.

• Joseph Rotblat (1957–1973)
• Bernard Feld (1973–1978)
• Martin Kaplan (1978–1989)^[2]
• Francesco Calogero (1989–1997)
• George Rathjens (1997–2002)^[3]
• Paolo Cotta-Ramusino (2002–)

Vikiteka: Pagvošo konferencijos mokslo ir pasaulio klausimais – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė