Džozefas Rotblatas (1908 m. lapkričio 4 d. Varšuvoje – 2005 m. rugpjūčio 31 d. Londone) – Lenkijos žydų kilmės britų fizikas, Manhatano projekto mokslininkas, branduolinių ginklų kritikas, Nobelio taikos premijos laureatas (1995 m.), Pagvošo konferencijų mokslo ir pasaulio klausimais iniciatorius ir organizatorius.
Biografija
Gimė 1908 m. Varšuvoje, pasiturinčių Lenkijos žydų šeimoje. Baigęs mokyklą įstojo į Laisvąjį Lenkijos universitetą, 1932 m. įgijo fizikos mokslų magistro laipsnį. Vėliau mokėsi Varšuvos universitete, 1938 m. tapo fizikos mokslų daktaru. Po metų gavo tyrėjo vietą Liverpulio universitete, vadovaujamą žymaus fiziko ir fizikos Nobelio premijos laureato James Chadwick. Dėl lėšų trūkumo išvyko vienas, Lenkijoje palikęs savo žmoną Tola Gryn, kurios daugiau ir nepamatė (manoma, kad ji žuvo vienoje iš nacių koncentracijos stovyklų).[1]
Antrojo pasaulinio karo metais Rotblat susitelkė prie tyrimų ir kartu su kitais mokslininkais padarė reikšmingų atradimų, parodžiusių teorines atominės bombos sukūrimo galimybes. Reaguodama į tai, JAV ir Didžioji Britanija inicijavo Manhatano projektą, į kurį buvo pakviestas ir Rotblat. Kurį laiką gyvenęs JAV ir dirbęs prie naujojo ginklo sukūrimo, 1944 m. gruodį jis sugrįžo į Liverpulio universitetą, tęsė mokslinę veiklą. Po kelerių metų ten įgijo antrą daktaro laipsnį, paremtą atominio sprogimo išskirtos radiacijos poveikio žmogaus sveikatai tyrimais. Gauti rezultatai Rotblat padarė skeptišką atominių ginklų atžvilgiu, jis tapo vienu iš to meto mokslininkų, kritikavusių Šaltojo karo metu įsibėgėjančias ginklavimosi varžybas ir aktyvius tiek JAV, tiek Sovietų Sąjungos vykdomus atominių bombų bandymus atmosferoje.[2]
Po diskusijų su Bertranu Raselu ir Albertu Einšteinu, Rotblat išplėtojo idėją rengti mokslines konferencijas, kurios atsiribotų nuo Šaltojo karo politikos ir kritiškiau pažvelgtų į branduolines technologijas. Taip atsirado Pagvošo konferencijos mokslo ir pasaulio klausimais, nuo 1957 m. rengiamos Kanados Naujosios Škotijos provincijoje, o Rotblat tapo vienu iš pagrindinių organizatorių ir pirmuoju konferencijų generaliniu sekretoriumi. Konferencijos sutraukė mokslininkus iš viso pasaulio ir prisidėjo prie požiūrio į atominius ginklus pokyčių, davė impulsą prieš branduolinius ginklus nukreipto judėjimo stiprėjimui, kuris peraugo į tarptautinius susitarimus: Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir kt. Rotblat konferencijų rengimą prižiūrėjo iki 1976 m.
Už siekį sumažinti branduolinių ginklų naudojimą ir tikslą juos galiausiai visiškai eliminuoti, 1995 m. Rotblat buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Pusę premijos jis skyrė Pagvošo konferencijų rengimui skirtam fondui.[3]
Šaltiniai
- ↑ Ann T. Keene. Peacemakers: Winners of the Nobel Peace Prize. Oxford University Press, 1998, p. 284
- ↑ Ann T. Keene. Peacemakers: Winners of the Nobel Peace Prize. Oxford University Press, 1998, p. 284-5
- ↑ Ann T. Keene. Peacemakers: Winners of the Nobel Peace Prize. Oxford University Press, 1998, p. 285
