Nuslinkęs kalvos šlaitas į upelio slėnįRekonstruoto šlaito nuošliauža prie Tauragės pėsčiųjų tilto 2020 m.[1]
Nuošliauža – uolienų masės atitrūkimas ir nuslinkimas šlaitu žemyn dėl sunkio jėgos. Būna sausumos ir povandeninės.[2] Nuošliaužos įvyksta dėl įvairių priežasčių, išsibalansavus natūraliai pusiausvyrai. Šios priežastys gali būti:
padidėjęs šlaito statumas, dėl vykstančios erozijos,
sumažėjusio uolienų patvarumo (vibracija, kritulių pagausėjimas, požeminio vandens prietaka),
dėl seisminių smūgių,
dėl žmonių veiklos.
Nuošliaužos gali vystytis pamažu, bet gali būti labai staigios. Staigių nuošliaužų pasekmės gali būti katastrofinės – sugriauti įvairūs pastatai, žmonių aukos ir kt. Nuošliaužos formavimosi procesas gali būti suskaidytas keliais etapais:
Dalies šlaito atitrūkimas per pagrindinę plyšio plokštumą,
Nuošliaužos formavimasis gali sustoti bet kuriame etape. Kartais neįmanoma nustatyti šių etapų. Tai atsitinka, pavyzdžiui, tada, kai nuošliaužos uolienos prisotintos vandeniu. Tokia nuošliauža vadinama purvo srautu. Purvo srautas gali judėti iki 100 km/h greičiu. Susidariusi laikina tėkmė griauna viską savo kelyje. Purvo srautai ugnikalnių aktyvumo zonose vadinami laharais. Laharai susiformuoja tada, kai po vulkano išsiveržimo nusėdę pelenai įmirksta nuo kritulių vandens. Smulkūs pelenai patys pavojingiausi, nes lengvai sudaro takią masę. Laharui nuslinkus ši masė sukietėja kaip cementas.
Nuošliaužos taip pat gali susiformuoti ir po vandeniu. Jos vadinamos turbididais. Jei pakankamai didelės – gali sukelti cunamius.
Lietuvoje taip pat pasitaiko nuošliaužų. Jos susidaro upių šlaituose, tvenkinių šlaituose ar kitose vietose. Dažniausiai susidaro dėl žmogaus ūkinės veiklos. Kelios nuošliaužos pridarė materialinių nuostolių, pažeidė statinius, keli pastatai sugriuvo. 1981 m. gruodį nuošliauža Vilniuje, Vilkpėdėje, pareikalavo žmonių aukų.[3]
