Nevos įlanka (rus. Невская губа) – ryčiausia Suomių įlankos dalis, tarp Kotlino salos ir Nevos žiočių.

Rytuose Nevos įlanka remiasi į Nevos deltą, vakaruose jos riba yra linija tarp Lysyj Noso, Kronštadto ir Lomonosovo. Paviršiaus plotas iki pastatant Sankt Peterburgo užtvanką nuo potvynių apėmė 329 km² (maždaug 22 km ilgio ir 15 km pločio).

Gylis – nuo 3 iki 5 m. Visa pakrantė priklauso Sankt Peterburgo miestui. Nuo Baltijos jūros ją skiria Sankt Peterburgo užtvanka. Palei šiaurinę pakrantę išsidėsčiusios Sankt Peterburgui priklausančios gyvenvietės – Lachta, Lysyj Nos ir Olgino, palei pietinę – taip pat Sankt Peterburgui priklausantys miestai ir gyvenvietės, tarp jų Peterhofas, Strelna ir Lomonosovas.

Iki užtvankos pastatymo Nevos įlanka dažnai patvindavo užliedama Sankt Peterburgą, ypač pučiant vakarų vėjams, kurie patvenkdavo Nevą ir staigiai sukeldavo vandens lygį. Užtvanka sumažino potvynius, tačiau į rytus nuo jos esanti įlanka tapo labai užteršta, nes viena vertus į ją patenka nuotekomis užteršti Nevos vandenys, kita vertus užtvanka sumažino vandens apytakos su likusia Baltijos jūra galimybes.

Vasaros mėnesiais Nevos įlankos vidutinė temperatūra siekia 17–19° C. Nuo lapkričio iki balandžio įlanka užšąla, tačiau laivai ja plaukioja visus metus padedami ledlaužių.

Nuo XIX a. pr. įlanka dar vadinama Markizo bala (Маркизова лужа)^[1] pagal Žaną Baptistą Traverse – Rusijos laivyno ministrą 1811–1828 m., kuris laikė seklius įlankos vandenis idealiais laivyno pratyboms.