Natha (skr. नाथ = IAST: nātha- „viešpats, valdovas“) – šaiviškos jogos dvasinė tradicija (sampradaja), turinti sinkretinių bruožų (apima šaivistines, budistines, jogos, advaita vedantos idėjas). Nathos tradicija IX–XII a. klostėsi Šiaurės Indijoje, Nepale. Jos pradininkais laikomi 9 nathai, iš jų svarbiausi Matsjendranathas (laikomas pirmuoju mokytoju – adigurumi), Gorakhnathas (vienas hatha jogos pagrindėjų), Džalandharas, Kanhapa, Kaurangis. Aukščiausiuoju mokytoju laikomas pats Šiva. Tradiciškai laikoma, kad nathos tradicija turi 12 srovių (panthų). Jos susiklostė jungiantis skirtingus mokytojus sekusių mokinių srovėms. Tačiau praktiškai gyvuoja daug nathų srovių, susibūrusių aplink skirtingus mokytojus.^[1] Nathų vienuolynų (mathų) daugiausia yra Vakarų Bengalijoje, Utarakhande, Utar Pradeše, Karnatakoje, Radžasthane. 2008 m. būta ~10 000 nathų (daugiausia vyrų), gyvenančių ~500 vienuolynų. Dar daugiau nathų užsiima praktikomis gyvendami pasaulietinį gyvenimą.^[2]

Nathai nepripažįsta kastų, jų tikslas – išsivadavimas tebegyvenant (džyvanmukti), pasiekiamas kūno transsubstanciaciniu ištobulinimu (kaja sadhana). Ši dvasinė praktika netobulą (apakva) kūną perkeičia į tobulą (pakva). Natha turėjo įtakos kundalinės (nesąmoningos subtiliosios energijos) pažinimo metodų raidai, sahadžijos (tantrizmo kryptis) judėjimui, Indijos alchemijai (rasajana).^[3]

Nathai vilki skurdžiais rūbais (dažnai tik dhočiu), tepasi kūną pelenais, nešioja dredus, ant kaklo virvelės pasikabinę ragą su rudrakšos kabučiu, kartais nešioja auskarus. Nathai tantrikai rūko kanapes.