Natalijos Repninos koplyčia-mauzoliejus, dar vadinama Repnino koplyčia – stačiatikių koplyčia Vilniuje, Vingio parke, karių kapinių teritorijos pietrytiniame pakraštyje, šalia M. K. Čiurlionio gatvės, 70 m į vakarus nuo Čiurlionio g. / Geležinio Vilko g. viaduko. Pastatyta ant 1798 m. mirusios kunigaikštienės Natalijos Repninos kapo jos vyro feldmaršalo Nikolajaus Repnino rūpesčiu.[1]
Koplyčia-mauzoliejus yra regioninės reikšmės architektūros ir memorialinis paminklas, 1992 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[2]
1799-1800 m. N. Repninas inicijavo mirusiai žmonai skirto mauzoliejaus statybas. Jos pastatymu rūpinosi architektai Pjetras de Rosis ir Karolis Šildhauzas (1803-1808 m. Vilniaus gubernijos architektas). Abu jie arba vienas iš jų yra laikomi projekto autoriais. Koplyčia-mauzoliejus buvo aptverta žiedo formos mūrine tvora be pamatų. Pagal N. Repnino užsakymą žymiam dailininkui Pranciškui Smuglevičiui buvo nutapytas ir pastatytoje koplyčioje pakabintas „Kristaus prisikėlimo“ paveikslas.
Koplyčia priklausė Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno jurisdikcijai. Už remontą ir mirusių kunigaikščių Repninų šeimos narių atminimo įamžinimą vienuolynui buvo paliktas 2500 rublių kapitalas.[1] 1809 m. koplyčia buvo restauruota pagal K. Šildhauzo projektą: atnaujinti užrašai ir bareljefai, pastatyta aukštesnė, pusantro metro aukščio tvora.
Per 1812 m. Napoleono karą koplyčia gerokai nukentėjo. Užėję prancūzai pavogė P. Smuglevičiaus paveikslą, kurio likimas nežinomas. Tuo pačiu metu dingo paauksuotos apsauginės grotelės. 1817 m. koplyčią teko vėl restauruoti. Tuomet pastatytas plytų antkapis, nedidelis aukuras iš šlifuoto gipso. Dešinėje įėjimo į koplyčią pusėje buvo 1812 m. mūšyje prie Vilniaus žuvusio pulkininko Pavelo Bibikovo kapas, aptvertas ketaus tvorele. Ant šio kapo gulėjo ketaus plokštė su memorialiniu įrašu.
1847 m. ant koplyčios įtaisytas masyvus geležinis kryžius, tvora sustiprinta kontraforsais, uždengta stiegėmis. XX a. pradžioje koplyčios skliaute įrengtos akustinės angos („golosnikai“).
Po Pirmojo pasaulinio karo koplyčios prieigose suformuotos kapinės, kuriose buvo laidojami rusų, vokiečių, lenkų, austrų, vengrų, turkų kariai. Po Antrojo pasaulinio karo čia atsirado žydų kapų.[1]
Architektūra
Repnino koplyčia nepriklauso katalikiškajam sakraliniam paveldui, tačiau atspindi laikmečio vyravusias architektūrinio stiliaus tendencijas, juolab, kad skirtingų konfesijų kulto pastatus projektavo tie patys architektai.[4]Klasicizmo stilistikos[2] koplyčios imitacinį portiką sudaro po dvi iš šonų sugrupuotos rustuotos puskolonės, ant kurių remiasi antablementas su trikampiu frontonu. Koplyčios pastatas kvadratinio plano (6,6 × 6,5 m), uždengtas dvišlaičiu stogu, viduje – kryžminiu skliautu. Durys į mauzoliejų eina iš vakarų pusės, kituose fasaduose sumontuotos duris imituojančios plokštumos, o šoniniuose fasaduose – pusapskričiai langai. Koplyčios viduje, centre, yra karsto formos kripta su įrašu, kad čia ilsisi N. Repninos palaikai. Ant sienos, esančios priešais įėjimą, kabo nedidelė Gelbėtojo ikona.
Koplyčia daugiakampiu perimetru aptverta tvora, sustiprinta mūriniais kontraforsais. Vartai atsukti į M. K. Čiurlionio gatvę. Juos sudaro tinkuoto plytų mūro stulpai su trikampiu frontonu. Vartus puošia mūriniai piliastrai, ant frontono suformuotas profiliuotas karnizas. Įėjime įtaisyta ažūrinė dvivėrė varčia.[5]
Literatūra
Klemensas Čerbulėnas. Mauzoliejinė koplyčia // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. – t. 1.
Klemensas Čerbulėnas. Stačiakampės koplyčios be portikų // Lietuvos architektūros istorija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. – t. 2. ISBN 5-420-00583-3.
А. Самойленко. Репнинская часовня в Вильнюсе // Прибалтийские русские: история в памятниках культуры (1710–2010). – Рига, 2010. ISBN 978-9934-8113-2-6.
А. А. Виноградов. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Со многими рисунками и новейшим планом, составленным по Высочайше конфирмованному. – Вильна, 1908.
↑Kristina Budrikaitė. Naujosios koplyčios Lietuvoje. Archyvuota kopija 2022-06-30 iš Wayback Machine projekto. VGTU virtuali biblioteka, 2011, p. 42, 44
