Kitos reikšmės – Minerva (reikšmės).

„Minerva“ (Špižo vario liejamoji ir mašinų dirbamoji dirbtuvė vardu „Minerva“) – pirmoji Kaune ketaus liejinių įmonė, atsidariusi 1862 m., gaminusi žemės ūkio padargus ir įvairius dekoratyvius gaminius.^[1] Ji veikė netoli Volfas Engelman alaus daryklos ir „Sanitas“ fabriko, trikampiame sklype tarp Bažnyčios, Šiaulių ir Vytauto gatvių, maždaug dabartinėje Kauno autobusų stoties teritorijoje.^[2] Išlikusi fabriko kontora, projektuota rusų architekto Nikolajaus Andrejevo (1894 m.), kuri tarpukaryje buvo pritaikyta autobusų stočiai – dabar tai autobusų stoties senasis pastatas.^[3]

1862 m. įkurtas pirmasis metalo fabrikas „Minerva“. Tų metų spalio mėnesį bajoras Geidukevičius buvo gavęs Kauno gubernijos valdžios leidimą atidaryti ketaus liejimo įmonę. Jis fabriką valdė vos pora metų. Jau 1864 m. iš Geidukevičiaus fabriką nupirko Mikalojus Pranciškus Rekošas (Mikołaj Franciszek Rekosz, 1832–1911). 1864 m. pradėjo veikti panašaus profilio P. Cimermano įmonė Vilniuje.

Pirmaisiais gyvavimo metais „Minervos“ fabrike buvo 160 darbuotojų, 1864 m. buvo likę 60 (po 1863 m. sukilimo įvykių). Liejykla turėjo pasistačiusi reikiamus gamybinius ir administracinius pastatus, buvo įsigijusi garo mašiną lokomobilį, kasmet sunaudodavo apie 70–100 pūdų metalo. Taikantis prie ekonominių ir gyventojų poreikių, buvo liejami žemės ūkio, buities ir kiti reikmenys, įvairios mechaninės detalės, kryžiai, kapų tvorelės. Kaune dar veikė kitos ketaus liejyklos – G. Abramavičiaus fabrikas „Marsas“ (nuo 1869 m), Šmito fabrikas (nuo 1892 m.). 1900 m. pradėjus veikti Kauno centrinei elektrinei, jos veikloje aktyviai dalyvavo du stambiausieji Kauno mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonės fabrikantai – M. Rekošas ir R. Tilmansas.

„Minervos“ produkcija pelnė medalius 1865, 1866, 1875, 1876, 1879 m. parodose Rietave, Panevėžyje, Šiauliuose, garbės raštą Žemutiniame Naugarde (Rusija).

Pagal savininko M. Rekošo testamentą po jo mirties 1911 m. fabriką paveldėjo jo vyriausiasis sūnus Mikalojus Rekošas (bendravardis). Keičiantis valdžioms ir Lietuvai 1918 m. atkūrus nepriklausomybę, fabrikas ilgainiui nustojo veikęs. Rekošų šeimos medinis namas su mezoninu stovėjo dab. Vytauto pr. 28,30, 32 vietoje. Jo jau nebebuvo 1936 m. sklypo plane. Jaunesnysis M. Rekošas Kaune gyveno maždaug iki 1940 m.

• Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje (1843–1915). – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 178 p.: iliustr. – ISBN 9986-501-81-4

• Mašinų ir prietaisų pramonė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008