Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

54°53′58″ š. pl. 23°54′48″ r. ilg. / 54.89944°š. pl. 23.91333°r. ilg. / 54.89944; 23.91333

Kauno centrinė elektrinė – pirmoji Lietuvoje viešoji centrinė elektrinė. Nuo 1913 m. dar vadinta Kauno dyzelinė elektrinė.

Apie 1880 m. Kauno miesto valdžia nusprendė, kad iki tol naudotas gatvių apšvietimas žibaliniais šviestuvais yra per brangus, gatvės apšviečiamos blogai, o žibintus aptarnauti yra pernelyg sudėtinga ir brangu. Prieita išvados, kad juos reikia pakeisti pažangiu elektros apšvietimu. Galutinį sprendimą miesto dūma (taryba) priėmė 1892 m. birželio 11 d., gubernijos valdybai pateikdama pirminius skaičiavimus dėl vandentiekio ir elektrinio apšvietimo įrengimo.

Konkurencinėje kovoje nugalėjo belgų inžinierius E. du Velcas: 1895 m. lapkričio 3 d. Kauno miesto dūma su juo pasirašė sutartį dėl elektrinės statybos ir elektrinio apšvietimo įrengimo. E. du Velcas Kauno miesto elektrinio apšvietimo koncesijos reikalavo 52 metams. Rusijos vidaus reikalų ministerijos ūkio departamentas pageidavo, kad koncesijos laikas būtų apribotas 40 metų, o teisė koncesiją išpirkti – 15 m.

Pagal sutartyje numatytą teisę E. du Velcas savo vietą užleido kitam belgui – R. F. Smatceriui ir 1899 m. rugsėjo 15 d. Kauno miesto dūma su pastarojo įgaliotiniu E. Mandeliu pasirašė naują Kauno miesto elektrinio apšvietimo sutartį ir elektrinės statytojui suteikė miesto elektrinio apšvietimo koncesiją 40-čiai m. nuo elektrinės paleidimo dienos. R. F. Smatceris įsipareigojo pastatyti modernią elektrinę, įrengti elektros skirstomąjį tinklą ir 75 elektros lempas gatvėms apšviesti.

Derinant sutartį, Kauno tvirtovės komendantas ir pašto bei telegrafo valdyba iškėlė savo reikalavimus. Reikalauta elektros linijas tiesti kita gatvės puse, ten, kur orinės linijos susikerta su telegrafo linijomis, tarp linijų įrengti izoliuotus tinklelius, tiesti izoliuotą laidą ir t. t. Be to, sutartyje numatyta, kad pasibaigus koncesijos terminui, elektrinė turėjo pereiti miesto nuosavybei neatlyginamai. Išskyrus R. F. Smatcerį, visi jo įgaliotiniai ir elektrinės darbuotojai turėjo būti Rusijos piliečiai.

1900 m. sausio 8 d. elektrinė buvo užbaigta ir inventorizuota. Jai vadovauti ėmė pirmasis direktorius Eduardas Penžazas. Birželio mėn. direktoriaus pareigas pradėjo eiti J. Patvorovskis. Elektrinės veikloje aktyviai dalyvavo du stambiausieji Kauno mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonės fabrikantai N. Rekošas ir R. Tilmansas. Nuo 1908 m. derybose R. F. Smatceriui atstovavo belgas G. Zonerhauzenas, o nuo 1912 m. elektrinės direktoriumi tapo kitas belgas – A. Langė. 1912 m. Kauno centrinė elektrinė jau priklausė belgų akcinei bendrovei „Compagnie d’Electricitė de Kaunas a Bruxelles“.

Elektrinės ir apšvietimo tinklo statyba vyko sparčiai. Mūrinis elektrinės pastatas buvo aptvertas 3 m aukščio lentų tvora. Pastate numatyta katilinė, mašinų salė, akumuliatorinė, du atsarginių dalių sandėliai, elektros lempų patalpa, raštinė, sargo kambarys, bokštelyje, antrame aukšte, – du kambariai.

Elektrinėje buvo sumontuoti keturi „Babkock – Wilcox“ garo katilai. Kiekvieno katilo kaitinamasis paviršius – 150 m² Katilinėje taip pat buvo įrengtas katilų maitinimo garinis siurblys, inžektoriai, 72 m³ talpos maitinamojo vandens bakas. Katilinė buvo naudojama ir dirbtuvėms – joje stovėjo frezavimo ir gręžimo staklės, elektros variklis šioms staklėms sukti, priekalas ir kiti remonto dirbtuvių įrengimai. Katilams maitinti elektrinė vandenį ėmė elektriniu siurbliu iš elektrinės teritorijoje iškasto 10 m gylio šulinio.

Mašinų salėje buvo įrengti keturi 170 AG vieno cilindro nekondensaciniai garo varikliai. Jie turėjo po du 4,27 m skersmens smagračius. Smagračiai su elektros generatoriais buvo sujungti 25,6 m ilgio kupranugario odos diržais. Iš viso elektrinėje buvo įrengtos aštuonios nuolatinės srovės keturpolės dinamo mašinos. Kiekviena jų, sukdamasi 625 aps/min. greičiu, tiekė 135 V, 330 A srovę. Visos elektrinės galia buvo 350 kW. Mašinų salėje buvo įrengtas 500 pūdų (8,2 t) keliamosios galios tiltinis kranas. Akumuliatorinėje buvo 150 akumuliatorių, sujungtų į bateriją.

Mašinų salėje buvo ir skirstomasis skydas iš trijų marmurinių plokščių, kuriame įrengti elektros generatorių ampermetrai, šuntiniai reostatai ir vienpoliai kirtikliai. Nuo skirstomojo skydo į miestą ėjo 14 iš elektrinės valdomų 110 V įtampos fiderių. Kiekvienas fideris turėjo savo 150 V voltmetrą, reostatą lempoms uždegti ir švininius saugiklius. Akumuliatorių baterijos grandinėje buvo du automatiniai jungikliai, švininiai saugikliai, vienpoliai kirtikliai, ampermetrai ir voltmetrai. Skirstomajame skyde buvo ir laikrodis. Elektrinės raštinėje įrengtas signalizuojantis elektrinis laikrodis. Pastate švietė keturios 6 A Voltos lanko bei kaitinamosios lemputės.

Elektrinė techniškai ir ekonomiškai buvo neprogresyvi: garo varikliuose atidirbęs garas buvo išleidžiamas į atmosferą, ir tai kėlė elektros energijos savikainą. Sutarties 36 straipsnis įpareigojo miesto valdybą neleisti niekam kitam įrengti viešojo naudojimo elektrinių bei elektrinio apšvietimo mieste. Buvo galima statyti tik privačias įmonės, įstaigos ar atskiro namo elektrines, kurios tiektų energiją tik tai įmonei, įstaigai ar atskiro savininko namui. Ši Kauno viešajai centrinei elektrinei suteikta koncesija, vėliau dar išplėsta ir prailginta, pakenkė normaliai Kauno elektros energetikos raidai.

1900 m. sausio 15 d. elektrinė pradėjo veikti ir vakare Miesto sode bei gatvėse užsidegė pirmosios 75 Voltos lanko lempos. Iš pradžių apšvietimas įrengtas tik gatvėse. Nutiesta apie 12 km varinio laido linija, pastatytos 76 ketaus ir 421 medinės 10,5 m aukščio atramos. Laidai turėjo būti ne žemiau kaip 6 m nuo žemės. Gatvėms apšviesti naudotos 8 A Voltos lanko lempos. Kiekviena lempa turėjo nuleidžiamąjį ir pakeliamąjį mechanizmą angliukams pakeisti. Gatvių elektrinio apšvietimo tinklas buvo apsaugotas 21 žaibolaidžiu. Elektros tiekimo linijos ėjo Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėja) ir Ukmergės gatvės (dab. Savanorių prospektas) kairiąja puse. Senamiesčio jos nesiekė. Elektros energija buvo tiekiama tik miesto centrui ir daliai Žaliakalnio. Netrukus pradėta rengti elektrinį apšvietimą valstybinėse įstaigose ir gyvenamuosiuose namuose.

1903 m. Kauno miesto dūma pareikalavo, kad dalis elektros lempų gatvėse šviestų ištisą naktį. Koncesininkas savo ruožtu pareikalavo leidimo vieną garo variklį pakeisti dyzeliniu, motyvuodamas tuo, kad garo varikliui aptarnauti ištisą naktį reikia 5 žmonių, o dyzeliui pakaks vieno. Tik 1908 m. susitarta laipsniškai iki 1915 m. visus garo variklius pakeisti 120 AG dyzeliniais varikliais. Kartu numatyta gatvių apšvietimo lempas pakeisti 5 A Fiusterio (Füster) sistemos lempomis, jų skaičių padidinti nuo 88 iki 125 ir elektrinėje vietoj akumuliatorių baterijos įrengti 35 AG dyzelinį variklį su dviem 11 kW nuolatinės srovės generatoriais. Elektrinę pradėta rekonstruoti 1908 m. Per trejus metus 2 garo varikliai pakeisti dviem 120 AG dyzeliniais varikliais, o kiti du – dviem 400 AG dyzeliais ir 270 kW galios nuolatinės srovės generatoriais.

1913 m. Kauno miesto dūma nutarė elektrinį apšvietimą įrengti Kauno senamiestyje, Žaliakalnyje, Šančiuose, Aleksote, Panemunėje ir Vilijampolėje. Gatves numatyta apšviesti 25 ir 50 žvakių 344 kaitinamosiomis lemputėmis. Be to, elektrinėje numatyta įrengti dar tris 400 AG dyzelinius variklius. Pradėti naujų miesto rajonų elektrifikavimo ir elektrinės rekonstravimo darbai. Spartinti šiuos darbus reikalavo ir Kauno tvirtovės komendantas, nes elektros energijos skubiai reikėjo tvirtovės inžinerinėms dirbtuvėms Žaliakalnyje.

Žaliakalnis, kaip ir miesto centras, vartojo žemos įtampos nuolatinę srovę. Elektrifikuojamuose miesto pakraščiuose numatyta įrengti 6 kV kintamosios srovės skirstomąjį tinklą ir transformatorių pastotes. Tačiau iš šių planų buvo realizuotas tik Žaliakalnio apšvietimas, be to, elektrinėje įrengtas penktas (400 AG) dyzelinis variklis ir 270 kW nuolatinės srovės generatorius; kiti 2 dyzeliniai varikliai nebuvo įrengti, o 10 km 6 kV kabelio ir 60 kW galios 6 kV srovės keitiklis liko gulėti elektrinės kieme – prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas darbus sutrukdė.

Žinoma, kad 1903 m. Kauno centrinėje elektrinėje dirbo 9 darbininkai, ji pagamino elektros energijos už 28,5 tūkst. rb. 1912 m. joje dirbo 22 darbininkai, kurie aptarnavo elektrinę, skirstomąjį, gatvių apšvietimo tinklą ir abonentus. Tais metais elektrinė pagamino 783 tūkst. kWh elektros energijos. 1913 m. Kauno centrinės elektrinės instaliuotoji mechaninė galia buvo 1475 AG, elektrinė – 1010 kW. Augant elektrinės galiai, kartu gausėjo joje darbuotojų: 1914 m. čia dirbo 47 darbininkai.

Belgų koncesininkai nevaržomai lupikavo, elektros energiją pardavinėjo tokiomis aukštomis kainomis, kad net carinės Rusijos vidaus reikalų ministerija ne kartą ragino mažinti tarifus. Elektros energija Kaune buvo labai brangi: 1,5–2 kartus brangesnė negu kituose Rusijos miestuose. Elektros energijos apskaitos nei elektrinėje, nei vartotojų patalpose nebuvo. Už elektrinį apšvietimą sutartimi buvo nustatyta sudėtinga mokos sistema. Pavyzdžiui, miesto dūma buvo pasižadėjusi už kiekvieną 6 A lempą, degusią vieną valandą, mokėti elektrinei 6 kp, tai yra už 1 Ah maždaug 1 kp. Už kaitinamąsias lemputes dūma mokėjo: už 16 žvakių lemputę, degusią 1 valandą, – 2 kp., už 25 žvakių – 2,88 kp., už 32 žvakių – 3,86 kp. ir už 50 žvakių – 5,76 kp. Privačių elektrinės abonentų padėtis buvo dar blogesnė – čia elektrinės savininkai savivaliavo – dėl kainos laisvai susitardavo su kiekvienu abonentu. Didžiausias tarifas – 40 kp. už 1 kWh, suvartotą elektros varikliams, ir 50 kp. už 1 kWh, suvartotą apšvietimui.

Elektrinės šeimininkai varė dvilypę politiką: nuo elektros vartotojų lupo devynis kailius, tačiau, kad elektrinė dirbtų patikimai, darbininkams mokėjo didelius atlyginimus. 1914 m. vidutinis mėnesinis elektrinės darbininko atlyginimas siekė 41,4 rb., t. y. buvo 1,5 karto didesnis negu metalo apdirbimo pramonės darbininkų ir 2 kartus didesnis negu maisto pramonės darbininkų.

Pirmojo pasaulinio karo metais varinius orinių ir kabelinių linijų laidus bei daug kitų elektrinės medžiagų vokiškieji okupantai rekvizavo ir išvežė į Vokietiją. Elektrinė buvo eksploatuojama netvarkingai: įrengimai perkraunami, neremontuojami ir neprižiūrimi. Pagaliau vokiečiai, palikdami Kauną, nutarė elektrinę susprogdinti: 1919 m. birželio mėnesį, išviję iš elektrinės darbininkus, šešiose vietose padėjo sprogmenis ir padegė Bikfordo dagtį. Kariškis M. Nurka, rizikuodamas gyvybe, dagtis nukarpė ir elektrinę išgelbėjo.

1921 m. elektrinė perėjo į Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti akcinės bendrovės rankas. 3-iojo dešimtmečio pradžioje elektrinė pradėta rekonstruoti ir moderninti. Pirmoji elektrinės ir tinklo restauracija atlikta 1921–1923 m. – rekonstruotas ir išplėstas skirstomasis tinklas, nutiesta 20 km kintamosios srovės 6 kV elektros tiekimo linijų bei įrengta 11 transformatorinių pastočių. Panemunės, Šančių, Aleksoto ir Vilijampolės gyventojams buvo tiekiama 6 kV įtampos kintamoji elektros srovė, transformuojama į 380/220 V įtampą. Elektra naudojosi 6000 abonentų. 1924 m. iš Kauno elektros energiją jau gavo Prienai ir Jonava.

1924–1925 m. pastatyti du nauji 780 AG dyzeliniai varikliai ir galingi kintamosios srovės generatoriai. 1925 m. elektrinė, pasiekusi savo galios apogėjų – 3000 AG, daugiau neaugo. Tais metais elektrinėje dirbo 40 tarnautojų ir 115 darbininkų (iš jų 5 nepilnamečiai). Elektros energija miestui pradėta tiekti ištisą parą.

Moderninti ir plėsti centrinę elektrinę, kuri, pasibaigus koncesijos laikui, turėjo atitekti miesto savivaldybei, Belgijos kapitalistams buvo nenaudinga, o didėjant miesto elektros energijos poreikiams, reikėjo naujų pajėgumų. 1923 m. susikūrė Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė, kurioje šeimininkavo tie patys Belgijos kapitalistai. Bendrovė nutarė statyti naują šiluminę elektrinę Petrašiūnuose.

1930 m. lapkričio 11 d., kai pradėjo veikti Petrašiūnų šiluminė elektrinė, Kauno centrinė elektrinė savo gamybą ėmė mažinti, nes jos elektros energijos savikaina buvo aukštesnė. Kauno aprūpinimo elektros energija koncesija buvo suteikta Kauno dyzelinės elektrinės šeimininkei – „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti akcinei bendrovei“. Naudodamasi su miesto savivaldybe sudarytos sutarties 5 paragrafu, kuris suteikė bendrovei teisę pirkti arba gaminti elektros energiją bet kurioje kitoje vietoje, ši bendrovė elektros energiją pirkdavo iš Petrašiūnų elektrinės, mokėdama jai po 0,13–0,19 Lt už kilovatvalandę, o Kauno gyventojams ją pardavinėdavo po 1,35 Lt. Perparduodama elektros energiją Kauno centrinės elektrinės vardu, bendrovė gaudavo ne tik didžiulį pelną, bet ir dirbtinai didino šios elektrinės išperkamąją vertę. Kauno centrinė elektrinė vartotojams 1931 m. patiekė elektros energijos 28 kartus mažiau, o 1932 m. – net 60 kartų mažiau, negu Petrašiūnų elektrinė.

Stiprėjantis visuomenės nepasitenkinimas dėl nepaprastai aukštos elektros energijos kainos 1933 m. kovo 12 d. Kaune išaugo į visuotinį elektros vartotojų streiką, kurio dėka elektros kaina buičiai buvo sumažinta 1,6 karto.

1944 m. prie Lietuvos artėjant tarybinei armijai, vokiečiai įsakė didesnes elektrines demontuoti ir išgabenti į Vokietiją, o ko neįmanoma išvežti – susprogdinti. 1944 m. liepos mėn. pabaigoje griuvėsiais virto ir seniausioji Lietuvos centrinė elektrinė – Kauno centrinė elektrinė. Tačiau energetikams pavyko iš Kauno centrinės elektrinės griuvėsių surinkti ir 1944 m. gruodžio 17 d. įjungti veikti vieną 500 kW galios dyzelį. Pradėjo veikti ir atstatytas miesto centro elektros skirstymo punktas.

Kai buvo pastatytos Vilniaus termofikacinė elektrinė ir Kauno hidroelektrinė, Lietuva elektros pajėgumų nestokojo ir buvo galima pradėti galvoti apie neekonomiškai veikiančių elektrinių likimą. Energetikos ūkio valdyba 1959 m. likvidavo Kauno centrinę elektrinę.

Kauno viešoji centrinė elektrinė, valdoma belgų kapitalistų, aukštomis elektros energijos kainomis alino krašto ekonomiką ir ypač sunkiai slėgė eilinį elektros energijos vartotoją. Tačiau jos įžiebta elektros šviesa viename iš stambiausių Lietuvos miestų tuo metu buvo reikšmingas techninės pažangos įvykis, teigiamai paveikęs miesto ūkinį ir kultūrinį gyvenimą.