Piliakalnis įrengtas kalvoje. Šlaitai statūs, 20–33 m aukščio. Aikštelė ovali, 26 x 30 m dydžio. Piliakalnio šlaitai buvo apjuosti 2 griovių ir pylimų linijomis, dėl gyventojų ūkinės veiklos išliko tik terasos. Pirmasis 2 m gylio, 6 m pločio griovys aikštelės šiaurės rytų pakraštyje aptiktas tyrinėjimų metu. Pietiniame šlaite, 3 m žemiau aikštelės yra 10 m pločio terasa, per 1 m nuolaidėjanti į pietus. 3 m žemiau jos yra antra 8 m pločio terasa, nuolaidėjanti į išorę per 1,5 m, vakariniame šlaite ji 10 m pločio ir yra 6 m aukščiau papėdės.
Į šiaurės rytus nuo piliakalnio buvo papėdės 0,5 ha ploto gyvenvietė. Ji tęsėsi 300 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, iki jau Mičiūnų kaime esančio ožnugario, irgi vadinamo piliakalniu ar Milžino kapu. Gyvenvietė labai suardyta ariant ir apie 1962 m. tiesiant plentą Obeliai – Dusetos.
Tyrimai
Piliakalnį 1933 m. tyrė Petras Tarasenka. Ištirtas 40 m² plotas, kultūrinio sluoksnio gylis iki 0,6 m. Rasta akmeninių kirvių, brūkšniuotosios, lygiosios ir grublėtosios keramikos dirbinių, šlako, akmeninės trinamosios girnos. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–I tūkstantmečio m. e. viduriu. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.[1]
