M. Plankas daug prisidėjo prie teorinės fizikos, nors jo vardas yra labiausiai žinomas kvantinėje teorijoje. Ši teorija pakeitė žmogaus suvokimą apie atominius ir subatominius vyksmus, lygiai taip pat, kaip ir Albertas Einšteinas savo reliatyvumo teorija pakeitė erdvės ir laiko suvokimą. Šios dvi teorijos yra fundamentinės XX a. fizikoje.
Biografija
Plankas kilo iš tradicinės ir intelektualios šeimos. Jo prosenelis ir senelis iš tėvo pusės abu buvo teologijos profesoriai Getingeno universitete, jo tėvas buvo teisės profesorius Kylio ir Miuncheno universitete.
M. Planko parašas, kai jis buvo 10 metų.
Maksas Plankas gimė Kylyje, Holšteine, Johano Julijaus Vilhelmo Planko ir jo antros žmonos Emos Patzig šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas šeimoje, nors 2 vaikai buvo iš pirmos tėvo santuokos. Planko vienas iš pirmųjų prisiminimų buvo, kai į Kylį žygiavo Prūsijos ir Austrijos kareiviai per Antrąjį Šlėzvigo karą, 1864 m. 1867 m. šeima persikėlė į Miuncheną ir Plankas įstojo į Maksimilianų gimnaziją, kur jis buvo globojamas Hermano Miulerio. Miuleris domėjosi jaunimu ir mokė jį astronomijos ir mechanikos bei matematikos. Būtent Miuleris ir išmokė Planką energijos tvermės dėsnio. Plankas pabaigė gimnaziją būdamas septyniolikos metų. Taip Plankas pirmą kartą susipažino su fizika.
Plankas buvo gabus muzikai. Jis lankė dainavimo pamokas ir grojo pianinu, vargonais ir violančele. Taip pat rašė dainas ir operas. Tačiau vietoj muzikos jis pasirinko studijuoti fiziką.
Miuncheno profesorius Filipas von Džolis patarė Plankui neiti į fiziką, sakydamas: „šioje srityje beveik viskas yra atrasta ir viskas, kas liko yra tik užpildyti kelias skyles.“[2] Plankas atsakė, jog jis nesvajoja atrasti naujų dalykų, bet nori tik suprasti fundamentalius fizikos dėsnius, todėl pradėjo savo studijas 1874 m. Miuncheno universitete. Su Džolio priežiūra, Plankas atliko vienintelius eksperimentus per visą savo mokslinę karjerą, studijuodamas vandeniliodifuziją per šildomą platiną.
1877 m. jis pateko į Humboldto universitetą ir metus studijavo su fizikais Hermanu von Helmholcu ir Gustavu Kirchofu bei matematiku Karlu Veierštrasu. Helmholcas ir Plankas greitai tapo artimais draugais.
1879 m. vasarį Plankas apgynė savo disertaciją „Apie antrąjį termodinamikos dėsnį“ (vok.Über den zweiten Hauptsatz der mechanischen Wärmetheorie). Jis trumpai mokė matematikos ir fizikos savo buvusiojoje mokykloje Miunchene.
1880 m. jis pristatė savo habilitacijos tezę „Pusiausvyrinės izotropinių kūnų būsenos skirtingose temperatūrose“ (vok.Gleichgewichtszustände isotroper Körper in verschiedenen Temperaturen).
Akademinė karjera
Pristatęs savo habilitacijos tezę Plankas tapo neatlyginamu privačiu dėstytoju Miunchene ir laukė pasiūlymo užimti akademinę poziciją. Nors Plankas ir buvo iš pradžių ignoruojamas akademinės bendruomenės, jis tęsė savo darbą šiluminės teorijos srityje ir atrado vieną po kito tas pačias termodinamines formuluotes kaip ir Gibsas, to nežinodamas. Klauzijaus idėjos apie entropiją užėmė Planko darbuose pagrindinę vietą.
1885 m. Plankas buvo paskirtas teoretinės fizikos docentu Kylio universitete. Sekė jo tolimesni darbai su entropija ir jos taikymu fizikinėje chemijoje. Jis išleido savo traktatą „Traktatas apie termodinamiką“ 1897 m.[3]
1928 m. Vokietijos imperijos erelio skydas (vok.Adlerschild des Deutschen Reiches)
1929 m. Makso Planko medalis. Tai pats aukščiausias teorinės fizikos apdovanojimas Vokietijos fizikų draugijoje (vok.Deutschen Physikalischen Gesellschaft – (DPG)). Teikiamas nuo 1929 m., pirmieji pranešėjai – pats Maksas Plankas ir Albertas Einšteinas.
.jpg)
