Planas apėmė 15 Europos valstybių ir Turkiją, o nuo 1949 m. ir VFR. SSRS jį atmetė, neleisdama juo pasinaudoti satelitinėms valstybėms. Maršalo planas padėjo atstatyti Vakarų valstybių ūkį. JAV reikalavo, kad šalys, gaunančios ekonominę paramą, bendradarbiautų per bendrą organizaciją, kuri skirstys ir administruos pagalbą. Taip 1948 m. buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo asociacija. Ji turėjo tikslą centralizuoti ir planingai reguliuoti ekonomiką.
Paramos Europai programos pagrindus 1947 m. birželio 5 d. kalbėdamas Harvardo universitete išdėstė JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas, kurio vardu ir buvo pavadintas šis planas. Antrojo pasaulinio karo metu nusiaubta Europa buvo ką tik išgyvenusi vieną sunkiausių žiemų. Europos valstybės neturėjo ko parduoti už tvirtą valiutą, o jų vyriausybės vengė imtis ekonomistų siūlytų griežtų priemonių ekonomikai atgaivinti. Maršalas paragino JAV „padaryti viską, kad būtų atkurta pasaulio ekonomika, nes be to negalimi politinis stabilumas ir tvirta taika“. 1948 m. JAV Kongresas pritarė Maršalo pasiūlymui, bet iškėlė sąlygą, kad Europos valstybės turės drauge parengti pagalbos panaudojimo planą. Iki šios programos sudarymo Europa turėjo įsipareigoti imtis priemonių ekonominėms problemoms spręsti. Parama buvo siūlyta ir SSRS bei jos sąjungininkėms Rytų Europoje, tačiau Stalino nurodymu jos buvo atsisakyta.
↑Marshallo planas (Maršalo planas), ofic. Europos atkūrimo programa, European Recovery Program. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 339 psl.
.svg){kind=small}