Marijavitai (lot. Mariae vitae (cultores), 'Marijos gyvenimo' (garbintojai)) – katalikų sekta, įkurta Lenkijoje 1893 m. Jos pradininke laikoma Felicija Kozlovska (1862–1921), po jos mirties – Janas Kovalskis (1871–1942). Lenkijoje gyvuoja dviejų pakraipų marijavitų bažnyčios – senkatalikių marijavitų (būstinė Plocke) ir katalikų marijavitų (būstinė Felicijanove, Plocko aps.)^[1]

Marijavitų tikintieji nepripažįsta celibato, išpažinties, relikvijų garbinimo, bažnytinių bausmių. Jie į liturgiją įvedė lenkų kalbą; komunija dalinama dviem pavidalais – ostija ir vynu. Komunija dalinama ir kūdikiams – tuoj po krikšto. Dvasininkais gali būti ir moterys. Popiežius 1906 m. marijavitus ekskomunikavo. Tais pačiais metais carinės Rusijos valdžia pripažino šią bendruomenę kaip sektą, o 1912 m. – kaip tikėjimą. Tuo metu sektos narių buvo apie 200 tūkst., bet vėliau jų gerokai sumažėjo.

Lietuvoje marijavitai turėjo koplyčias Vilniuje (Betliejaus g. 38 ir kt.), Kriūkuose (nugriauta 2006 m.),^[2] Kaune (A. Mickevičiaus g. 3), Paįstryje, neperiodiškai 1909–1934 m. leido laikraštį „Marijavitas“ su priedu „Marijavitų žinios“.^[3] Kriūkuose yra buvusi didžiausia tarpukario Lietuvoje marijavitų religinė bendruomenė. Čia jie buvo pasistatę medinę bažnyčią. Vienas žymesnių Lietuvos marijavitų dvasininkų – vyskupas Antanas Tulaba (1873–1944). Marijavitų tikėjimu, jų papročiais domisi ir renka medžiagą iš šio krašto kilęs istorikas Albinas Vaičiūnas.^[4]

• Marijavitės

Vikiteka: Marijavitai – vaizdinė ir garsinė medžiaga