Kriūkų marijavitų bažnyčia – buvusi marijavitų bažnyčia, stovėjusi šalia Kriūkų, Klangiuose, Šakių rajone. Maldos namai stūksojo prie pagrindinio kelio, apie 150 m į rytus nuo Pietrio upelio, ties antrąja sodyba. Dabartinėje Kriūkų seniūnijoje be keturių katalikų parapijų ir bažnyčių, ne taip seniai buvusi ir penktoji – marijavitų (atskilusių katalikų, Marijos garbintojų) parapija.
Istorija
Marijavitų religinė bendruomenė Kriūkuose veikė nuo XX a. pradžios. Pirmosios jų pamaldos įvyko 1906 m. gretimame Rimašiškių kaime, ūkininko Martyno Vedegio klėtyje. 1920 m. Klangiuose dovanotame žemės sklype buvo pastatyta medinė bažnyčia (bendruomenei priklausė 10 šeimų). Šalia stovėjusiame name gyveno kunigas su šeima, kelios vienuolės. 1926 m. Lietuvos Vyriausybė įregistravo Kriūkų bendruomenę su 55 tikinčiaisiais, tačiau jų turėjo būti daugiau, nes ne visi marijavitai norėjo atvirai pripažinti savo priklausymą šiai bažnyčiai, bijodami katalikų persekiojimo.
Tarpukaryje, be sostinės ir Lenkijos lietuvių bendruomenių (atitinkamai 100 narių ir 100–200 narių), kuriose pamaldos vyko lietuvių kalba, Užnemunėje tai buvo didžiausia Lietuvoje marijavitų religinė bendruomenė.[1] Nors ji buvo persekiojama katalikų daugumos, tačiau išliko gyvybinga ir po Lietuvos prijungimo prie SSRS, pamaldos buvo lietuviškos. Skaudžiai smogė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas – užsidarė beveik visos maldyklos, be to, 1944 m. mirė vyskupas Antanas Tulaba, skleidęs šį tikėjimą Lietuvoje. Pasibaigus karui bažnyčią Kriūkuose bandė legalizuoti jo žmona Leokadija Ramiševska–Tulabienė (įšventinta kunige 1933 m.). 1947 m. jai tai padaryti pavyko – gruodžio 4 d. čia buvo įteisinta marijavitų bendruomenė su 27 užsiregistravusiais nariais. Tačiau bažnyčią 1956 m. sovietinė valdžia uždarė, Tulabienė išsikėlė į Lenkiją, ir religinė bendruomenė faktiškai nustojo gyvavusi. Po 3 metų, 1959 m. marijavitais oficialiai buvo užsiregistravę tik 4 asmenys. Teigiama, kad paskutinis registruotas, niekam nepriklausęs marijavitas mirė 1989 m.[2]
Uždarytoje bažnyčioje buvo įsikūręs kaimo klubas, kuriame vyko jaunimo šokiai, o mediniame dviaukščiame priestate – vietinio kolūkio kontora. Buvę maldos namai vietinių žmonių vadinti „Tulabyne“, nes čia kunigavo Antanas Tulaba, kurio rūpesčiu jie ir buvo pastatyti. Vėliau statinys tapo nereikalingu, ėmė nykti. 2005 m. privačių asmenų nugriautas.[3] Artimiausios marijavitų kapinės išlikusios Sirvyduose.
Literatūra
- Jonas Vaičiūnas. Ten, kur teka Jotulė ir Nyka: Kriūkų krašto enciklopedija, 2-oji laida. Vilnius: Kriventa, 2013.
Šaltiniai
