PROFILPELAJAR.COM

Lynežeris

54°03′43″š. pl. 24°34′19″r. ilg. / 54.062°š. pl. 24.572°r. ilg.

Apskritis

Alytaus apskritis

Savivaldybė

Varėnos rajono savivaldybė

Seniūnija

Kaniavos seniūnija

Gyventojų

19

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Lýnežeris
Kilmininkas:	Lýnežerio
Naudininkas:	Lýnežeriui
Galininkas:	Lýnežerį
Įnagininkas:	Lýnežeriu
Vietininkas:	Lýnežeryje

Istoriniai pavadinimai

lenk. Linica,^[2] bltr. Линица

Lynežeris – padrikasis, gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybės pietuose, 12 km į rytus nuo Marcinkonių. Seniūnaitijos centras. Lynežeris pasiekiamas vieškeliais iš Krokšlio, Rudnios ir siaurais, vingiuotais miško keliukais iš Marcinkonių ir Zervynų.

Geografija

Lynežeris – tai Dzūkijos nacionaliniame parke miškų viduryje, prie Lyno ežero pietrytinės pakrantės prigludęs 33 sodybų kaimas, architektūros paminklas. Per kaimą teka Beržupis, šiaurės rytų pakraščiu – Ūlos kairysis intakas Lynupis. Kaimo apylinkėse yra žemyninės kopos, pietuose – Čepkelių rezervatas.

Praeityje žuvingas Lyno ežeras viliojo pirmuosius gyventojus rinktis prie jo krantų vietas sodyboms. Kaimo pavadinimas taip pat susijęs su ežero vardu. Iš visu pusių kaimą supa miškai. Per abu pasaulinius karus ir tuoj po jų giria buvo intensyviai eksploatuojama, ne kartą nuniokota gaisrų.

Istorija

Archeologiniai Ūlos slėnio radiniai byloja, kad čia neolito laikotarpiu (IV–II tūkst. pr. m. e. viduryje) būta bendruomeninių stovyklų, o žalvario laikotarpiu (II tūkst. viduryje – I tūkst. viduryje pr. m. e.) gyvenamų vietų. Pradėjus verstis žemdirbyste, smėlėtos Ūlos upės apylinkės buvo apleistos ir tik vėliau, kai derlingesnių žemių rezervai išseko, vėl pamažu apgyventos.

Anksčiausių žinių apie kaimą randama Lydos pavieto, Kaniavos girininkijos 1765 m. inventoriuje. Minimos 4 sodybos. 1777 m. minimos pavardės – Švedas, Gervelis, Odzeraika, Vaicekonis. 1795 m. Lydos pavieto, Nočios parapijos gyventojų surašyme nurodyta, kad kaime buvo 13 šeimų, kurias sudarė 90 žmonių, tarp jų 7 baudžiauninkų, 5 laisvųjų valstiečių ir 1 žydų šeima. Kadangi kaime gyventa žydų šeimos, tai jame būta ir karčemos. Tuo metu Lynežeryje gyveno daugiau žmonių negu daugelyje Kaniavos girininkijai priklausiusių kaimų.

Detalų kaimo didumą ir gyventojų socialinę padėtį atskleidžia 1798 m. sudarytas Kaniavos girininkijos inventorius. Tais metais kaime buvo 7 (nematuoti) valakai žemės, gyveno 7 bajoriškų valstiečių šeimos ir 3 kampininkų šeimos, buvo smuklė, kurią nuomojo 5 žmonių žydų šeima. Vėliau kaimas plėtėsi padrikai. Nuo 1798 iki 1868 m. sodybų skaičius padidėjo nuo 8 iki 11. Šeimos gyveno bendrėmis, kiekviena valstiečio baudžiauninko šeima valdė po valaką žemės ir atlikdavo Kaniavos dvarui nustatyto dydžio prievoles. Lyno ežeras priklausė dvarininkui Rosadovskiui. Nuo XIX a. antrosios pusės kaimas labai augo, dalijosi ūkiai, kūrėsi naujos sodybos. Dėl šių pokyčių mažėjo sklypai, tankėjo užstatymas ir formavosi Lynežeriui būdingos grupinės sodybos.

XIX a. vid. minimos pavardės: Radzevičiai, Čarneckai, Dzidziuliai, Kaziukoniai (Kaziukevičiai), Ščesnulevičiai, Badarai, Urbanavičiai, Martūnai, Lenkevičiai, Vojevudzkai, Vilčinskai, Švedai, Blažeikoniai, Polockai, Nadzeikos, Avižiniai.^[3]

1907 m. duomenys rodo, kad kaime gyveno 291 žmogus. Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 149 žmonės, iš kurių visi užsirašė lietuviais.^[4] Tarp kaimo valstiečių neliko nei vieno valakinio ūkininko. 1939 m. tik du valstiečiai turėjo po pusę valako, kiti – po ketvirtį, šeštadalį ar dar mažiau.

Iš žemės ūkio valstiečiai gaudavo mažai pajamų, todėl užsiimdavo pagalbiniais verslais. Papildomų pajamų gaudavo iš miško, kurio kiekvienas turėjo santykinai didelį plotą. Pardavimui gamindavo sienojus, pabėgius arba malkas. Žiemą vyrai dirbdavo ir valstybiniuose miškuose. Moterys vasarą ir rudenį rinkdavo uogas ir grybus, kuriuos parduodavo turguje arba verslininkams. Pajamų šaltinis bei verslas buvo ir bitininkystė. Ji minima ir inventoriuose. 1903 m. Lynežerį ištiko nelaimė – gaisras. Jis nusiaubė centrinę kaimo dalį, todėl vėliau žmonės kėlėsi iš ankštos centrinės kaimo dalies ir kūrėsi atokiau nuo senųjų sodybų. Per 1915–1917 m. gripo epidemiją daug kaimo gyventojų išmirė. Nuo XX a. kaimo planas nekito. 1974 m. buvo 34 sodybos, 1986 – 30. Dalis paminklinių pastatų sunyko, dalis po perstatymo prarado savo paminklinę vertę.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vaikus mokė daraktoriai. 1915 m. Lietuvą okupavus vokiečiams vietoje rusiškų mokyklų buvo steigiamos lietuviškos. 1916 m. mokykla atidaryta ir Lynežeryje. Tuo metu mokėsi 30 mokinių. 1920 m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą. Okupuotame krašte lietuviškas mokyklas steigė „Ryto“ draugija. Lynežeryje šios draugijos mokykla pradėjo veikti 1921 m. 1924–1925 m. mokykla neveikė. Nuo 1926 m. mokykla veikė iki jos uždarymo (1939 m. gegužės 14 d.). 1939 m. rugpjūčio 23 d. gyventojai prašė įsteigti „Ryto“ skaityklą, tačiau valdžia neleido.

1939 m. rudenį dalis Vilniaus krašto buvo grąžinta Lietuvai, o kita dalis buvo perduota Baltarusijai. 1940 m. pabaigoje Kaniavos, Marcinkonių ir Ratnyčios apylinkės grąžintos Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai kaime buvo įkūrę kareivines. Pokario metais pradinėje mokykloje mokytojavo vaikų poetas Kostas Kubilinskas, kuris buvo MGB agentas, išdavinėjo Lynežerio apylinkėse kovojusius partizanus. Po karo kaime nesusikūrė kolūkis, gyvenvietė įėjo į miškų teritorijos ribas, todėl išsilaikė pastatai ir senoji sodybų struktūra.^[5]

Architektūra

Lynežeris – padrikasis kaimas, turintis gatvinio išretėjusio kaimo elementų. Kaimas turi architektūros paminklo statusą. Yra 9 paminklinės sodybos, jose 37 paminkliniai statiniai, statyti XIX a. pab. – XX a. pr. Nuo XIX a. antrosios pusės kaimas plėtėsi, užstatymas tankėjo, nuo XX a. vidurio kaimo planas nekito.

Kaimo pirkios daugiausia vienagalės, statytos ant akmenų ar stulpelių iš tašytų rąstų, sujungtų į sąsparas, stogai gegniniai dvišlaičiai. Ūkiniai pastatai – maži, statyti iš netašytų rąstų, sujungtų į kertes; tvartų stogai gegniniai dvišlaičiai, dažniausiai du kartus aukštesni už sienas, kluonų – dažniausiai keturšlaičiai pėdiniai.^[6] Etnografiniais pripažinta ir daugelis ūkinių pastatų: svirnai su rąstelių lubomis, dviaukštis svirnas su balkonėliu, šoniniai ir galiniai kluonai, dauguma su keturšlaičiais stogais.^[7]