|
Liudas Dovydėnas
Liudas Dovydėnas (1906 m. sausio 14 d. Trumpiškis, Panemunio valsčius – 2000 m. liepos 4 d. Vilnius, palaidotas Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje) – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų.
Biografija
Mokėsi Čedasų pradžios mokykloje, baigė tik tris jos skyrius. 1927 m. pašauktas atlikti karinę prievolę dirbo husarų pulko bibliotekininku. Nuo 1928 m. bendradarbiavo periodinėje spaudoje. 1938 m. Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius. 1940 m. TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 m. rugpjūčio 25 d. išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Už tai naciai norėjo jį sušaudyti, tačiau užstojo kultūros visuomenė. Vokiečių okupacijos metais paskelbė rašinių apie to seimo užkulisius. [1]
1944 m. artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Arkliu pakinkytu vežimu keliavo per Suvalkiją, buvo priverstas kasti apkasus, pasimetė su šeima, patyrė karo siaubą. Vėliau su šeima susitiko, atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Skrantone (Pensilvanijos valstija), ten sukūrė tėviškę primenančią sodybą. 1949–1951 m. dirbo žurnalistinį darbą, redagavo žurnalus „Lietuvio kelias“ ir „Nemunas“. Per du dešimtmečius artimai susidraugavo su krašto žmonėmis, jų gyvenimą aprašė daugelyje savo apsakymų ir novelių. 1998 m. kartu su žmona Elena grįžo į Lietuvą.[2]
Kūryba
Išleido buitinių apsakymų rinkinius „Cenzūros leista“ 1931 m., „Buvo žmogus be kojų“ 1932 m., melodramatišką romaną apie provincijos mokytojų gyvenimą „Ieškau gyvenimo draugo“ (2 tomai, 1934 - 1935 m.). Romane „Broliai Domeikos“ (1936 m.) vaizdavo kaimo kasdienybę, žmonių buitinius ir psichologinius konfliktus. Stiliui būdingas gyvas pasakojimas, humoras. Vengė tiesioginio moralizavimo, pirštu parodomų vertybių. Į moralines aukštumas jis skaitytoją veda per meniškai profesionalų pasakojimą. Per devynerius metus išleido net dvylika knygų, kurios sudarė daugiau nei 2200 puslapių.
1943 m. išleido publicistinę knygą „Užrašai“, kurioje kritiškai aprašė sovietinės okupacijos įvykius. Emigracijoje sukurtose apysakose ir apsakymuose („Vasaros vidudienis“ 1979 m.) poetiškai vaizduojama prieškario kaimas, gimtinės gamta. Kai kuriuose kūriniuose yra lietuvių išeivių buities realijų.
Parašė prozos kūrinių jaunimui („Kelionė į pievas“ 1936 m., „Jaujos pasakos“ 1938 m., „Varpinės šuva“ 1939 m.), kn. „Žmonės ant vieškelio“ (1949 m.) apie lietuvių gyvenimą karo pabėgėlių stovyklose. Atsiminimų knygoje („Mes valdysim pasaulį“ 1 t. 1970, anglų kalba 1971 m.) atskleisti stalinizmo nusikaltimai lietuvių tautai ir žmonijai. Už tai sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu, stengtasi nutylėti jo gausią kūrybą. Nebuvo ji minima nei vidurinėse, nei aukštosiose mokyklose.
Grožinės literatūros kūrinių išversta į anglų, latvių, estų, suomių, rusų kalbas.[3]
Įvertinimas
Atminimo įamžinimas
Bibliografija
- Cenzūros leista, apsakymai, 1931 m.
- Buvo žmogus be kojų, apsakymai, 1932 m.
- Ieškau gyvenimo draugo, romanas, I d.–1934 m., II d.–1935 m.
- Broliai Domeikos, romanas, 1936 m.
- Kelionė į pievas, vaikams, 1936 m.
- Kortų namelis, apsakymai, 1937 m.
- Jaujos pasakos, I ir II dalys, vaikams, 1938 m.
- Katino sodas, vaikams, 1938 m.
- Lapino vestuvės, vaikams, 1939 m.
- Varpinės šuva, vaikams, 1939 m.
- Užrašai, publicistika, 1943 m.
- Pabėgėlis Rapsiukas, vaikams, 1946 m.
- Gyveno kartą karalius, vaikams, 1947 m.
- Mes ieškome pavasario, publicistika, atsiminimai, 1948 m.
- Žmonės ant vieškelio, atsiminimai, 1949 m.
- Per Klausučių ūlytelę, apysaka, 1952 m.
- Naktys Karališkiuose, apysaka, 1954 m.
- Tūkstantis ir viena vasara, romanas, 1954 m.
- Mes valdysime pasaulį, du tomai, 1970 m.
- Karaliai ir bulvės, vaikams, 1973 m.
- Pašiurpo mano velnias, apysaka, 1974 m.
- Vasaros vidudienis, 1979 m.
- Sugrįžimas, apsakymai ir novelės, Vilnius, Vaga, 1989 m.
- Žvilgsnis į dabartį: apmąstymai, 1992 m.
- Rrinktiniai raštai, 8 t. Vilnius, 2002-2012 m.
Šaltiniai
|
|