Jonas Vydra, bajorai Mlodzianovskiai, Mykolas Končius, Juozapas Fergisas, Anupras Zabiela, J. Strumila, arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas
Parkas
Pavieniai želdynai, tvenkinys
Pastatų būklė
Daugiabutis gyvenamasis namas
Savininkas
Privatizuotų butų savininkai
Linkuvos dvaras – buvusi dvaro sodyba dab. Kauno miesto dalyjeLinkuvoje, Šilainių sen. Dvaro sodybos fragmentai plyti šiaurės vakarinėje dalyje prie Kauno vakarinio aplinkkelio Via Baltica. Lengvai randamas pagal kelio nuorodas iš plataus Baltų prospekto. Išlikusi dvaro sodyba – kultūros paminklas.
1992 m. Linkuvos dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į LR Kultūros vertybių registrą.[1] Be rūmų, paminkliniam kompleksui priklauso klojimo liekanos, parko fragmentai, Šv. Jono Krikštytojo koplyčia, Kristaus Karaliaus skulptūrinė kompozicija, skulptūrinė grupė „Poilsis”, du fontanai.
Istorija
Linkuvos kaimas ir dvaras pradėjo kurtis XVI a. pirmoje pusėje. Dvaras per savo gyvavimo šimtmečius turėjo daug savininkų.
Jonas Vydra (XVI a. viduryje).
Bajorai Mlodzianovskiai (XVII a.). 1680 m. jėzuitų ordino vienuolis Andrius Mlodzianovskis paveldėtą dvaro dalį padovanojo Kauno jėzuitų kolegijai, kuriai valdant (iki 1773 m.) dvaras suklestėjo. Buvo įrengta koplyčia, pastatyti mūriniai rūmai, arklidės, tvartai, oficina, svaigalų varykla.
Pavieto iždininkas Mykolas Končius (po jėzuitų ordino panaikinimo, kai dvaras atiteko valstybės iždui).
Bajoras Juozapas Fergisas (XVIII a.). Jam valdant vykdyta dvaro rūmų rekonstrukcija, panaikinta koplyčia, pastatyta medinė bažnytėlė. 1779 m. dvaro plane buvo pažymėti keturi tvenkiniai. Didžiausias iš jų išlikęs iki šių dienų.
Buvęs Tiškevičiaus dvaro ūkvedys J. Strumila (XIX a. pradžioje). Pagrindinis dvaro pastatas buvo rekonstruotas, sutvarkytas parkas. Per Pirmąjį pasaulinį karą įvykęs gaisras sunaikino medinius pastatus. Čia vokiečiai buvo įrengę belaisvių stovyklą.
Kauno arkivyskupija (nuo 1922 m.). 1926 m. įgyvendinant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo žemės išdalintos bežemiams valstiečiams, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams.
Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas (1927–1940 m.). Jo šeimininkavimo laikotarpis laikomas dvaro „renesansu". Dvaras su 46 ha žemės sklypu, jo aplinka buvo gražiai sutvarkyta: kieme iš fontanų tryško vanduo, žydėjo gėlės. Aplink dvarą buvo įkurtas parkas su retų rūšių medžiais, užtvenktas Veršvo upelis, kuriame buvo gausu žuvų, užveistas didžiulis sodas, vynuogynas, pastatytos naujos arklidės, kiti ūkiniai pastatai. Rekonstruoti rūmai, buvęs trijų aukštų svirnas, pristatyta dviaukštė rūmų dalis, balkonas su išorės laiptais. Reprezentacinę rūmų dalį papuošė du fontanai. Parke iš betono pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia, Švč. Mergelės Marijos ir sėdinčio arkivyskupo skulptūros. Įamžinant krikščionybės Lietuvoje 550 metų sukaktį prie pat tvenkinio šlaito arkivyskupo rūpesčiu ir lėšomis 1936 m. pastatyta Kristaus Karaliaus skulptūrinė kompozicija, kurią suprojektavo ir įgyvendino vienuolė kazimierietė sesuo Leonarda (Marijona Šmulkštytė, 1893–1972). Šis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10 metų jubiliejaus statinys įtrauktas į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 32656).[2]
Lietuvos veterinarijos akademija (nuo 1951 m.). Dvaro sodyboje buvo įkurtas akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis centras. Ūkiniuose pastatuose buvo kiaulidės. Tuo laikotarpiu sunyko sodas, Šv. Jono koplytėlė smarkiai apgadinta, neišliko skulptūra „Poilsis“, kurioje buvo vaizduojamas arkivyskupas J. Skvireckas, Švč. Mergelės Marijos skulptūra iškelta į netoliese esančias Linkuvos kapinaites. Buvo pristatyta naujų ūkinės paskirties pastatų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Linkuvos dvarą buvo numatyta įtraukti į grąžinamų objektų sąrašą, tačiau paaiškėjo, kad nei Bažnyčia, nei Vyriausybė neturi reikiamų lėšų šiai sodybai atkurti. Dvaro rūmuose gyvenantiems žmonėms buvo leista privatizuoti butus. Linkuvos dvaro architektūros vertę 1993 m. nustatė habil. dr. V. Levandauskas ir architektė D. Puodžiukienė.
Buvo patvirtintas specialus Linkuvos dvaro teritorijos planas, nustatytos dvaro ribos. Planas buvo patvirtintas Kultūros vertybių apsaugos departamento.
Kauno miesto savivaldybė iš gamtosaugai skirtų lėšų yra tvarkiusi tvenkinį, jo krantus, parko teritoriją. Vykusių talkų metu buvo valoma visa dvaro teritorija. Taip pat buvo įrengta siurblinė, kad kanalizacijos nuotekos patektų į „Kauno vandenų“ tinklus. Objekto neaplenkia švarinimo akcijos „Darom“ ir kt.[3]
Būklė
Linkuvos dvaras dabar yra Veršvo kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Nors draustiniuose draudžiama šiukšlinti, niokoti gamtą, bet čia to nepaisoma. Anksčiau buvę gražūs paminklai dabar apaugę samanomis, apdaužyti, aprašinėti, apsupti nepraeinamais brūzgynais, pagaliau ir patys nuo laiko sunykę. Aptrupėjusios originalios skulptūros, neveikiantis fontanas, menkai prižiūrimas tvenkinys ir pagrindinis pastatas – taip šiandien atrodo dvaras, kurį dvarininkai puoselėjo beveik penkis šimtmečius.[4] Dvare ir jo priestate yra per dešimt butų, kurie yra privatizuoti ir juose gyvena šeimos. Tuo metu buvo tikimasi, kad leidus privatizuoti pastatą, savininkai pasirūpins savo turtu ir aplinka, tačiau šiuo metu dvaras merdi, jam priklausianti teritorija yra apleista.