Lietuvos rusai – antra pagal gausumą tautinė mažuma Lietuvoje, sudaranti 4,5 % šalies gyventojų (2021 m.) ir yra antra didžiausia tautinė mažuma po lenkų.^[1] Nuo SSRS žlugimo Lietuvos rusų skaičius palaipsniui mažėja.

Dauguma Lietuvos rusų gyvena didesniuose miestuose: Vilniuje (11,9 % miesto gyventojų), Klaipėdoje (19,6 %), Kaune (3,8 %). Dominuojanti tauta rusai yra Visagine, kur sudaro 52,2 % gyventojų (2011 m.). Kaimiškose vietovėse dažniau gyvena rusai sentikiai – Jonavos, Zarasų, Molėtų, Švenčionių rajonuose.^[2]

Rusų tautinė mažuma pagal kilmę gali būti skirstoma į tris pagrindines grupes:

1. XVI-XX a. Lietuvoje apsigyvenusių rusų palikuonys;
2. Tarpukaryje Lietuvoje apsigyvenę ir jų palikuonys;
3. Atsikėlę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš Tarybų Sąjungos ir jų palikuonys.

1897 m. Lietuvoje gyveno 5,1 % rusų, 1914–1917 m. – 5,9 %, 1923 m. – 2,5 %, 1939 m. – 3,4 %.

Pirmieji rytų slavai Lietuvos teritorijoje apsigyveno dar viduramžiais. Tai buvo daugiausia pirkliai ir amatininkai. XVII a. čia pradėjo keltis sentikiai, persekioti savo tėvynėje.

Daugiau rusų ėmė keltis po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo kai didžioji Lietuvos dalis, išskyrus Užnemunę, atiteko Rusijos imperijai. Rusai buvo paskirti į dalį valdžios postų, nors daugiausia joje dominavo lenkai. Rusai kėlėsi į Vilnių, Kauną, o Zarasai (tada vadinti Novoaleksandrovsku) tapo populiariu imperijos kurortu. Po 1863 m. sukilimo rusų imigracija dar labiau sustiprėjo. Daugumą to meto imigrantų sudarė kariškiai, valdininkai ir jų šeimų nariai.

Pirmojo pasaulinio karo metu dalis rusų pasitraukė iš Lietuvos. Tačiau, susikūrus nepriklausomai Lietuvai su laikinąja sostine Kaune, į buvusias Vilniaus ir Kauno gubernijas grįžo nemažai rusų, gimusių šiuose kraštuose. Be to, atvyko ir daugiau emigrantrų iš Rusijos, ieškančių prieglobsčio nuo bolševikinio teroro. Naujieji atvykėliai dažniausiai buvo išsilavinę, intelektualūs žmonės, kvalifikuoti specialistai. Dėl to kultūrinis tarpukario Lietuvos rusų gyvenimas suaktyvėjo. Veikė rusų pradinės mokyklos ir gimnazijos, susikūrė įvairios rusų visuomeninės organizacijos, buvo leidžiami rusiški laikraščiai.

Nauja rusų imigracijos banga prasidėjo sovietinės okupacijos metais – į LTSR siųstas karinis personalas, įvairių sričių specialistai. Daug rusų atvyko „broliškų statybų“ metu (pvz., statant Ignalinos AE, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą). Didelė dalis čia atsiųstų darbuotojų, karininkų išėję į pensiją pasilikdavo gyventi Lietuvoje dėl geresnių pragyvenimo sąlygų nei didžiojoje TSRS dalyje. 1959 m. rusų procentas šalyje buvo 8,5 %, 1979 m. – 8,9 %, 1989 m. – 9,4 %. Pastarojo surašymo duomenimis 37,5 % iš jų mokėjo lietuvių kalbą.

Žlugus TSRS dalis rusų grįžo į Rusiją, todėl jų bendras procentas sumažėjo ir užleido vietą lenkų tautinei mažumai.

Rusų tautinę mažumą politikoje atstovauja Lietuvos rusų sąjunga ir Rusų aljansas.

Lietuvos rusai aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame, politiniame, sportiniame gyvenime. Žymesni šių laikų rusų kilmės Lietuvos gyventojai: Vitalijus Butyrinas, Vladimiras Jefremovas, Andrius Mamontovas, Igoris Morinas, Alina Orlova, Igoris Pankratjevas, Vladimiras Romanovas, Jurijus Smoriginas, Dmitrijus Šavrovas, Andrius Tereškinas, Viktoras Uspaskich ir kt.

• Latvijos rusai

• Rusijos tėvynainiai nesiveržia iš Lietuvos, 2014-06-18 Archyvuota kopija 2017-09-22 iš Wayback Machine projekto.