Lietuvių aikštė (Liublinas)

Šiuolaikinis aikštės vaizdas. Kairėje miesto paštas ir „Liubliniankos“ viešbutis.

Lietuvių aikštė (lenk. Plac Litewski) – Pietų Lenkijos Liublino miesto centrinė aikštė. Joje 1569 m. į Liublino unijos pasirašymą atvykę lietuvių bajorai buvo sustatę savo vežimus.

Istorija

Ilgą laiką šioje vietoje buvo dykvietė prie senojo kelio į Lenkijos sostinę Krokuvą. Teritorija priklausė Radviloms, vėliau ją valdė ATR valstybės veikėjas Juozapas Karolis Liubomirskis. Po to valdos kaip jo dukros Marianos kraitis atiteko Sanguškoms (ji buvo ištekėjusi už LDK didžiojo maršalkos Povilo Karolio Sanguškos). XVII a. šį plotą įsigijo Šeptickiai, 1801 m. jį išpirko Benjaminas Finkė ir padovanojo miestui.

Paminklo Liublino unijai fragmentas: kairėje pusėje karūna ir romėnų toga pasipuošusi Lenkija, dešinėje – Lietuva, su graikišku chitonu ir kunigaikštienės mitra ant galvos.

Kurį laiką teritorijoje buvo sandėliuojami šiaudai. 1823 m. buvo perstatyti ir pritaikyti vaivadijos poreikiams buv. Radvilų rūmai, o prie jų suformuota dviejų hektarų ploto aikštė. Joje buvo muštruojami (apmokomi rikiuotės) kareiviai. Po Trečiojo ATR padalijimo miestas įėjo į Austrijos–Vengrijos sudėtį, o po 1815 m. priklausė Rusijos imperijai pavaldžiai Lenkijos Kongreso karalystei. 1826 m. kunigaikštis Stanislavas Stašicas gavo Rusijos caro pareigūnų leidimą aikštėje pastatyti 13 m aukščio Liublino unijos atminimo obeliską (skulpt. Pavlas Malinskis). Nuo 1939 m. aikštė vadinama Lietuvių. 1873–1876 m. teritorijoje iškilo stačiatikių Šv.Kryžiaus Išaukštinimo soboras (dabar šioje vietoje įrengtas fontanas). 1916 m., švenčiant Gegužės trečiosios Konstitucijos priėmimo 125 metų jubiliejų, aikštėje atidengtas atminimo akmuo. Prisimenant numalšintą 1863 m. sukilimą 1880 m. pasodintas laisvės medis – juodoji tuopa, vėliau taip išsikerojęs, kad buvo vadinamas „Baobabu“ (medis sunyko XXI a. pradžioje).

1918 m. austrai miestą perdavė vietinei valdžiai. Buvusiuose Radvilų rūmuose buvo suformuota Lenkijos respublikos Laikinoji liaudies vyriausybė, kuri po septynių dienų perdavė šalies vairą Laikinajam valstybės viršininkui Juzefui Pilsudskiui. 1925 m. buvo nugriautas stačiatikių soboras. Antrojo pasaulinio karo metais aikštė pirmąkart pakeitė pavadinimą – buvo tapusi „Adolf Hitler–Platz”. 1945 m. iškilo Padėkos Raudonajai armijai paminklas, o po 1953 m. aikštė buvo vadinama Josifo Stalino vardu. 1974 m. atidengta Nežinomo kareivio atminimo plokštė, o 1981 m. – Gegužės trečiosios konstitucijos paminklas.

Aikštės paminklai prieš rekonstrukcija: kairėje – Gegužės trečiosios Konstitucijai, dešinėje – Juzefui Pilsudskiui.

XX a. pab. Padėkos Raudonajai armijai paminklas buvo demontuotos, o jo vietoje 2001 m. iškilo Juzefo Pilsudskio skulptūra. 35 tūkst. m² aikštė 2017 m. buvo galutinai rekonstruota ir pritaikyta miestiečių poreikiams. Įrengtas moderniausias Europoje fontanas, turintis penkias funkcijas: purškia vandenį, švyti spalvomis, skleidžia garsą ir lazerio spindulius, ant miesto pašto sienos rodo vaizdus.

Aikštėje vyksta įvairios miesto ir valstybės iškilmės. 2019 m. vasario 22 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda lankėsi Lietuvių aikštėje ir prie Liublino unijos paminklo kartu padėjo gėles.

Šaltiniai

Vikiteka: Lietuvių aikštė (Liublinas) – vaizdinė ir garsinė medžiaga