Pirmųjų lietuviškųjų kalendorių pradininkas – liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881). L. Ivinskio 1845 m. parengtas kalendorius buvo išleistas 1846 m. Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje. Jo leidimui lėšų skyrė Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis. Kalendorius vadinosi „Metų skajtlius ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“. Dėl tokio pavadinimo Ivinskio kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Pirmųjų septynerių metų kalendoriai buvo leidžiami paties L. Ivinskio arba jo iniciatyva gautomis lėšomis, o iki 1852 m. ir dalyti nemokamai. Nuo 1855 m. Zavadskis leido kalendorius jau net mokėdamas Ivinskiui honorarą. Lietuviški kalendoriai ėjo iki spaudos uždraudimo1864 m. 1866–1867 m. L. Ivinskis turėjo kalendorių perrašyti rusiškomis raidėmis. 1878 m. išleido lotynų raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 kalendoriai (19 lotynų raidėmis ir 3 kirilica).
L. Ivinskio leisti ir redaguoti kalendoriai buvo pirmieji lietuvių kalba leisti periodiniai leidiniai, skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms. Anksčiau Lietuvoje būta tik lenkiškų ir rusiškų kalendorių. Pirmuosiuose lietuviškuosiuose kalendoriuose spausdinti ūkiški patarimai, liaudies medicinos žinios, informacija apie bažnytines šventes, astrologiją, istorinius įvykius. Juose spausdinta lietuvių autorių (Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Karolinos Praniauskaitės ir kt.) kūriniai, užsienio autorių tekstų vertimai, tautosaka.
Mažojoje Lietuvoje gotišku šriftu buvo leidžiamos vadinamosios kalendros. Jų pradininkas – Tilžės mokytojas Erdmonas Šesnakas (1797-1864), parengęs „Prūsiškas kalendras ant meto 1847“ (išleistos Klaipėdoje Frydricho Vilhelmo Horcho spaustuvėje). Kaip ir L. Ivinskio kalendoriai, įvairios kalendros (evangeliškos, lietuviškos ir t. t.) susidėjo iš 2 dalių – informacinės ir literatūrinės, kurioje spausdinta ir Didžiosios Lietuvos autorių kūryba.
Nuo 1883 m. ėmė eiti „Lietuviškas Aušros kalendorius“, juos leido ir kiti periodiniai leidiniai. Spaudos draudimo laikais išėjo per 60 pavadinimų kalendorių.
Pirmasis latviškas kalendorius „Latviešu tautas kalendars“ išleistas 1875 m.
Savaitės, mėnesiai
XIX a. lietuviški kalendoriai rusų ir lenkų kalbomis
Lietuviškame kalendoriuje savaitės dienos pavadintos tiesiog eilės tvarka: pirmadienis (pirma diena), antradienis (antra diena) ir t. t. Su gamtoje vykstančiais reiškiniais jos nesiejamos.
Lietuvių kalboje mėnesiai vadinami apibūdinant, kas tuo metu vyksta, kuo mėnuo išsiskiria iš kitų, nors dauguma pasaulio kalbų (pvz., anglų, vokiečių, rusų) naudoja lotyniškus mėnesių pavadinimus. Mėnesių pavadinimai Lietuvoje nuo senų laikų iki šiol yra keitęsi.[1]
Sausis – kilo nuo lietuviško žodžio „sausas“. Šiuo laiku vyrauja šalti ir sausi orai, žemę būna padengęs sniegas, o upes sukaustęs ledas. Jeigu sninga, tai sniegas pasižymi smulkumu, sausumu, būna vėjo pustomas.
Vasaris – nuo žodžio „vasara“. Šį mėnesį pasirodydavo pirmieji artėjančios vasaros ir pavasario ženklai.
Birželis – mėnuo, kai žydi beržas. Taip pat kilęs nuo žodžio „biržis“. Tai buvo ūkininkų dirbamoje žemėje paliekama žymė. Iki šios žymės būdavo šį mėnesį sėjami grūdai.
