Libano literatūra kuriama literatūrine arabų kalba, prancūzų, armėnų, anglų kalbomis. Iki XIX a. buvo arabų literatūros dalis. XIX a. pradžioje ir viduryje Libano literatūroje vyravo šviečiamosios idėjos. Buvo plėtojama dramaturgija, publicistika, kūriniai dažniausiai rašomi arabų literatūros klasikinių žanrų pavyzdžiu, puoselėjamos klasikinės arabų poezijos tradicijos, būdingos gyvenamajam metui aktualios temos. Susiklostė istorinio romano žanras.
Savitą vietą Libano literatūroje užima emigrantų kūryba. XIX a. pabaigoje daug Libano rašytojų emigravo į JAV, Egiptą, Braziliją, Argentiną. Emigracijoje buvo kuriama dažniausiai anglų kalba, rašytojai leido literatūrinius žurnalus, kūrė literatų draugijas (JAV įkurta 1920 m.). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje poezijoje pradėta atsisakyti tradicinių formų, įsitvirtino romantizmas, kurtas socialinė romanas ir kitų žanrų realistinė proza. Trečio dešimtmečio literatūroje gausu patriotinių, nacionalinio išsivadavimo, socialinio teisingumo siekio temų. Klostėsi dekadentinė kūryba.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo gausiai verčiama Vakarų Europos literatūra, sustiprėjo jos įtaka; pradėti leisti literatūriniai žurnalai. Šeštame – septintame dešimtmetyje įsivyravo modernizmas, egzistencialistinė tematika. Aštunto – devinto dešimtmečio literatūroje vyravo melancholijos, rezignacijos, ilgesio nuotaikos ir motyvai, plėtotos visuomeninės, istorinės temos, nagrinėtos mažojo žmogaus, moterų emancipacijos, įvairių kultūrų ir tradicijų susidūrimo problemos; kūriniams būdingi formos eksperimentai.
