Šiame straipsnyje aprašoma vokiečių ir sovietų okupacija Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metu. Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Pagal susitarimą, užfiksuotą slaptajame Ribentropo-Molotovo pakto protokole rugsėjo 17 d. į Lenkiją taip pat įsiveržė ir sovietų kariuomenė. Pagal Vokietijos-TSRS sienų ir draugystės sutartį šios šalys rugsėjo 28 d. pasidalino Lenkijos valstybę. Vakarinė Lenkijos dalis atiteko vokiečiams. 1941 m. vasarą - rudenį sovietų aneksuotos Lenkijos teritorijos buvo užimtos nacių Vokietijos vykdant pradžioje sėkmingą puolimą prieš Sovietų Sąjungą. Po sovietų kontrpuolimo paskutiniosios buvusios Lenkijos dalys buvo okupuotos vokiečių. Po keleto metų karo Raudonajai armijai pavyko atmušti ir išstumti vokiečius iš TSRS ir likusios Rytų Europos dalies.

Abi Lenkiją okupavusios šalys buvo nusiteikusios prieš Lenkijos kultūrą ir gyventojus ir siekė jų sunaikinimo.^[1] Prieš prasidedant TSRS-Vokietijos karui naciai ir sovietai derino savo politiką Lenkijos atžvilgiu, kas geriausiai matoma iš keturių gestapo ir NKVD susitikimų, kurių metu okupantai svarstė planus kaip susidoroti su lenkų pasipriešinimu.^[2]

Daugiau nei 6 mln. Lenkijos piliečių (apie 21.4 % Lenkijos gyventojų) žuvo tarp 1939 ir 1945 m.^[3] Virš 90 proc. iš jų žuvusiųjų buvo ne tiesioginės karo, o įvairių vokiečių ir sovietų akcijų, nukreiptų prieš civilius, aukos.^[3]

Po 1918 m. Vokietijoje vyravo antilenkiškos nuostatos. Tai daugiausia buvo susiję su teritoriniais praradimais, kuriuos įtvirtino Versalio sutartis, pagal kurią buvo atkurta XVIII a. padalinta Lenkijos valstybė, bei vėliau sekę susidūrimai (pvz., Aukštutinės Silezijos sukilimai). Trečiajame dešimtmetyje santykius dar labiau paaštrino ekonominis karas tarp šių šalių. Lenkijos vyriausybė laikėsi griežtos politikos nacionalinių mažumų atžvilgiu, kuri paskatino dalies vokiečių emigraciją į Vokietiją. Po 1934 m. sausio mėn. pasirašyto Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo pakto Vokietijos spaudai buvo nurodyta negatyviai apie Lenkiją nebeatsiliepti. Šios nuostatos pasikeitė po 1939 m. pavasario krizės. Po jos sekusioje spaudos kampanijoje negatyvios nuostatos Lenkijos valstybės atžvigiu reiškėsi keliose plotmėse. Politinėje plotmėje Lenkijos valstybė, dėl 1919 m. patirtų Vokietijos teritorinių praradimų, vaizduota kaip "plėšikiška" ar "sezoninė", kuri buvusi ne daugiau nei Anglijos ir Prancūzijos marionetė. Taip praktiškai buvo kvestionuojamas Lenkijos valstybės egzistavimo teisėtumas.

Kita vertus, propaganda buvo nukreipta prieš pačią lenkų tautą, remiantis senais stereotipais ir nuostatomis. Lenkai dažnai vaizduoti kaip kultūriškai atsilikę, kvaili.^[4] Nacionalsocialistų propaganda prieš žydus taip pat lietė ir Lenkiją, kurios didelę gyventojų dalį (apie 10 proc.) sudarė žydai. Buvo teigiama, kad "žydiškuose" miestuose vyrauja dvokas ir nešvara, o kapitalas esąs išskirtinai žydų rankose.

Prieš pat karo pradžią spaudos pranešimai tapo stipriai perdėtais ir propagandiškai užaštrintais. Vokiečių sąmonėje turėjo susidaryti vaizdas, kad lenkai iš tikro nori išprovokuoti karą. Dėl to, 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, jie manė esą teisūs.

Pagrindinis straipsnis – Įsiveržimas į Lenkiją.

Po Lenkijos padalinimo 1939 m., didžioji dalis Lenkijos teritorijos, kurioje vyravo lenkai, buvo okupuota Vokietijos, o teritorijos užimtos Sovietų Sąjungos buvo daugiausia etniškai mišrios, kai kur tautinės mažumos vyravo (ukrainiečiai pietuose ir baltarusiai šiaurėje^[5]). Dalis mažumų buvo nusiteikusios priešiškai prieš nacionalistinę tarpukario Lenkijos valstybę ir sveikino sovietų okupaciją. Nepaisant to, lenkai buvo didžiausia etninė grupė ir sovietų aneksuotose teritorijose.^[6]

Be vakarinės Čekoslovakijos dalies, jokia kita šalis nepatyrė tiek ilgai trukusio nacionalsocialistų teroru paremto režimo. Šalis buvo ekonomiškai išnaudojama arba apgyvendinama vokiečių naujakuriais deportuojant vietinius gyventojus. Šių laikų atsiminimai iki šiol neigiamai veikia Vokietijos-Lenkijos santykius.

Karo pradžioje Hitleris dar neturėjo galutinio plano Lenkijos atžvilgiu. Buvo tik aišku, kad buvusios Vokietijos provincijos turi būti vėl prijungtos prie Trečiojo Reicho. Jis neatmetė ir galimybės palikti Lenkijos valstybę likusioje teritorijoje („Vyslos žemė“ kaip caro imperijos laikais), nes tai galėjo būti vienu iš kozirių derybose su Vakarais dėl taikos sudarymo. Tuo tarpu Stalinas sudarant 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS–Vokietijos sienos ir draugystės sutartį nebuvo suinteresuotas Lenkijos išlikimu, o britų premjeras A. Čemberlenas nereagavo į Hitlerio "taikos kalbą", pasakytą spalio 6 d., dėl to „apkarpytos“ Lenkijos idėjos buvo atsisakyta.^[7] 1940 m. gegužės 15 d. užsienio reikalų tarnybos valstybės sekretorius Ernst von Weizsäcker pranešė vermachto aukščiausiajai vadovybei, kad Lenkija tarptautinės teisės požiūriu nebeegzistuoja. „Lenkijos valstybės, su kuria Vokietijos Reichas yra karo padėtyje, nebėra. Buvusios Lenkijos Respublikos teritorijos po Lenkijos kariuomenės sutriuškinimo pateko į kitų valdžią…“ ^[8]

Pagal Vokietijos įstatymus karo atveju už okupuotų teritorijų valdymą buvo atsakingas kariuomenės vadas. Šios nuostatos Hitleriui nebuvo žinomos. Dėl to jis rugpjūčio 25 d. nurodė, kad kariuomenės vyriausiajam vadui, generolui Walther von Brauchitsch perduoda visą valdžią okupuotose Lenkijos teritorijose. Brauchitsch savo ruožtu šiuos įgaliojimus perdavė atskirų armijų vadams.^[9]

Užnugario saugumu turėjo rūpintis saugumo policija ir SD.

Jau pirmomis karo dienomis Dancigo burmistras ir vėlesnis gauleiteris Albert Forster išplėtė savo įgaliojimus į IV armijos užnugarį, t. y. Lenkijos Koridorių. Panašiai pasielgė ir Rytų Prūsijos gauleiteris Erich Koch, kuris savo valdžiai priskyrė Lenkijos teritorijas, pavadintas "Pietų Rytprūsiais" (Südostpreußen). Jau rugsėjo pradžioje buvo paruoštos ir 1939 m. rugsėjo 25 d. fiurerio įsakymu patvirtintos taisyklės, kuriomis įsteigtos karines apygardos okupuotose teritorijose. Buvo sukurtos keturios karinės apygardos, kurioms vadovavo po generolą. Prie šių karinių apygardų nebuvo priskirti Pietų Rytprūsiai ir ypatingoji Aukštutinės Silezijos karinė apygarda. Spalio 3 d. vermachtas perkėlė didžiąją dalį kovinių junginių iš Lenkijos į vakarus ir Rytų vyriausiasis vadas generolas von Rundstedt perėmė visos okupuotos teritorijos valdymą.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nacių Vokietijos aneksuotos Lenkijos teritorijos.

Dėl Lenkijos teritorijos ateities Hitleris apsisprendė 1939 m. spalio pradžioje. Reicho vidaus reikalų ministerija paruošė dviejų įstatymų projektus. Pirmasis įstatymas, „Fiurerio ir Reicho kanclerio įsakymas dėl okupuotų Lenkijos teritorijų valdymo“, numatė Reicho ministro Hans Frank vadovaujamos Generalinės Gubernijos įsteigimą. Antrasi„ "Įstatymas dėl atplėštų rytų sričių grąžinimo į Vokietijos Reic“ą" numatė Lenkijos teritorijų prijungimą prie Vokietijos, o jų tikslias ribas turėjo parengti Reicho vidaus reikalų ministerija ir Užsienio reikalų tarnyba. 1939 m. spalio 8 d. Hitleris pasirašė šiuos įstatymus, o jų įsigaliojimas buvo perkeltas iš lapkričio 1 d. į spalio 26 d., tuo pačiu panaikinant karinį valdymą ir sukuriant naujas Reicho apygardas (Reichsgau) iš aneksuotų Lenkijos teritorijų.

Naujai sukurtos Reicho apygardos buvo Vartos žemė (gauleiteris Arthur Greiser), Dancigas-Vakarų Prūsija (gauleiteris Albert Forster), taip pat „Okupuotų Lenkijos teritorijų generalinė gubernija“. Rytų Aukštutinė Silezija buvo prijungta prie Silezijos provincijos, o teritorijos šiauriau Varšuvos prie Rytų Prūsijos provincijos.

Kariuomenės vadovybė šiuose sprendimuose nedalyvavo. Po įstatymų įsigaliojimo ji liko įgaliota tik užtikrinti sienos su Sovietų Sąjunga saugumą, malšinti galimus neramumus. Naujose Reicho apygardose armija sukūrė naujas gynybos apskritis XX ir XXI, o Silezijos ir Rytų Prūsijos gynybinės apskritys VIII ir I buvo paprasčiausiai praplėstos prijungtomis teritorijomis. Kariuomenės vadovybė liko patenkinta, kad jai nebereikia dalyvauti Hitlerio „tautiškumo kovoje“. Tuo tarpu Lenkijos gyventojams karinio valdymo panaikinimas reiškė situacijos pablogėjimą, nes vermachtas bent jau buvo įsipareigojęs laikytis Hagos konvencijų.^[10]

Vokietijos okupuota teritorija apėmė 187 717 km² arba apie 48,5 % Lenkijos valstybės teritorijos. Aneksuotos ir tiesiogiai prie Vokietijos Reicho prijungtos teritorijos plotas buvo 91 974 km², o gyventojų skaičius - apie 10 milijonų, kurių dauguma buvo lenkai. Beveik 1 mln. lenkų buvo išvaryti iš Vokietijos aneksuotų sričių, o ten buvo perkelti 600 000 vokiečių iš Rytų Europos ir 400 000 iš Vokietijos Reicho. Likusioje 95 743 km² teritorijoje su 12,1 mln. gyventojų buvo sukurta vokiečių valdoma Generalinė Gubernija. Karo su Sovietų Sąjunga pradžioje 1941 m. rugpjūčio 1 d. prie Generalinės Gubernijos kaip penktoji apskritis dar buvo prijungta 142 000 km² ploto Galicija.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sovietų invazija į Lenkiją.

Lenkijos karo pabaigoje Sovietų Sąjungai užėmė 52,1 % Lenkijos teritorijos (maždaug 200 000 km ²) su daugiau kaip 13 700 000 žmonių. Teritorija okupuota TSRS buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, išskyrus Vilniaus sritį, kuri buvo perduota Lietuvai. Nedidelė teritorija, kuri buvo Vengrijos sudėtyje iki 1914 m. taip pat buvo perduota Slovakijai.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Generalgubernija.

Generalinė Gubernija (vokiečių kalba: Generalgouvernement für die besetzten polnischen Gebiete) su sostine Krokuvoje buvo santykinai nepriklausomas politinis darinys. Ji turėjo savo atskirą muitų ir pinigų sistemą. Pirmasis generalgubernatorius Hans Frank padalino Generalinę Guberniją į 4 apskritis: Radomo, Varšuvos, Liublino ir Krokuvos, o nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. dar buvo prijungta Galicijos apskritis. Be generalinio gubernatoriaus valdyme dalyvavo ir daug Reicho įstaigų. Geležinkelius valdė Reichsbahn, Hermann Göring buvo paskirtas įgaliotuoju ketverių metų planui vykdyti, į Franko reikalus nuolat kišosi Heinrich Himmler, kuris buvo "Reicho komisaras vokiečių tautiškumui stiprinti". H. Himmler faktiškai sukūrė paralelinę ir galingą vyriausybę. Vermachtas neturėjo didelės įtakos. Naujasis Rytų vyriausiasis vadas Johannes Blaskowitz daug kartų protestavo prieš Lenkijos žydų ir ne žydų žudymą ir netinkamą elgesį su jais, kol 1940 m. buvo pakeistas generolu leitenantu Curt Ludwig von Gienanth. 1940 m. liepą oficialus šio politinio darinio pavadinimas buvo sutrumpintas iki Generalinės Gubernijos, o Rytų vyriausiasis vadas pervadintas į "karinį Generalinės Gubernijos vadą".

Dėl Generalinės Gubernijos ateities nebuvo sutariama. Martin Bormann siūlė okupuotą teritoriją padalinti į Reicho apygardas, tuo tarpu Hans Frank norėjo palikti ją kaip "Reicho pasienio žemę" arba kaip "Vandalų apygardą" prijungti prie Vokietijos Reicho. Hitleris dėl šios teritorijos nepriėmė jokio galutinio sprendimo. 1942 m. rugsėjo 1 d. Generalinė Gubernija paskelbta "Tėvynės karo sritimi", o 1944 m. rugsėjo 11 d. dėl karinės padėties tapo kariuomenės sritimi (Heeresgebiet Generalgouvernement). 1944 m. vasarą Generalinė Gubernija ėmė žlugti dėl sovietų veržimosi ir padidejusio partizanų aktyvumo. 1945 m. sausio mėn. Raudonoji Armija užėmė administracinį centrą Krokuvą ir Generalinė Gubernija nustojo egzistuoti.^[11]

Šis straipsnis apie Lenkiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.