Lenkijos emigracinė vyriausybė, oficialiai žinoma kaip Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė (lenk.Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) – buvo suformuota po 1939 m. rugsėjo mėn. įsiveržimo į Lenkiją, per kurį Lenkiją okupavo Trečiasis Reichas ir Tarybų Sąjunga, metu. Nepaisant okupacijos, emigracinė vyriausybė turėjo didelę įtaką Lenkijoje, jai buvo pavaldi Lenkijos pogrindžio valstybė, lenkų kariuomenės daliniai Vakaruose ir Lenkijoje veikusi Armija Krajova bei po karo veikęs antisovietinis pasipriešinimas „Laisvė ir nepriklausomybė“.
Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nebeturėjo plataus pripažinimo ir veiksmingos valdžios, vyriausybė liko Lenkijos Liaudies respublikos opozicija ir egzistavo iki Lenkijos komunistinio režimo pabaigos 1990 m., kai emigracinė vyriausybė oficialiai perdavė savo įgaliojimus naujai vyriausybei.
Władysław Sikorski – emigracinės vyriausybės premjerministras
1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolus Vokietijai, o rugsėjo 17 d. – Tarybų Sąjungai, Lenkijos valdžia buvo priversta bėgti iš šalies, kad išvengtų vokiečių nelaisvės ir priverstinės kapituliacijos Vokietijai. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Mościcki, kuris tuo metu buvo mažame Kosów miestelyje prie Lenkijos pietinės sienos, pasirašė dekretą, kuriuo Senato spykerį Władysław Raczkiewicz paskyrė savo teisių perėmėju. Tai buvo numatyta Lenkijos Respublikos Konstitucijoje karo atveju. W.Raczkiewicz, kuris tuo metu buvo Paryžiuje, prisiekė Lenkijos ambasadoje ir tapo Lenkijos Respublikos prezidentu. Tuomet jis paskyrė generolą Władysław Sikorski premjerministru ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadu.
Naktį iš rugsėjo 17 į 18 d. Lenkijos Respublikos prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vadas perėjo Lenkijos- Rumunijos sieną Kutuose, tikėdamiesi pagal V Hagos konvenciją ir 1921 m. sąjungos sutartį su Rumunija išvykti į Prancūziją (pranc.droite de passage). Rumunija juos praleisti atsisakė ir internavo.
.svg)
.png)
