PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė – miesto aikštė Kupiškio centrinėje dalyje, tarp S. Dariaus ir S. Girėno ir Gedimino gatvių. Skveras pavadintas kraštiečio, architekto Lauryno Gucevičiaus vardu. Auga liepos, klevai, kaštonai, taip pat daug gėlių rūšių. Kasmet prieš Šv. Kalėdas įžiebiama miesto eglė.

Į šiaurę nuo aikštės stovi buvusi žydų sinagoga (dab. Kupiškio viešoji biblioteka), taip pat netoli Henriko Orakausko skulpūrų: „Avinėli, pasipurtyk!“, „Merkurijus“, skulpūrinė kompozicija „Kupiškėnų vestuvės“, paminklas Laurynui Gucevičiui bei daugelis daug kitų kūrėjo darbų.

Istorija

Aikštė jau nuo pat miesto kūrimosi pradžios buvo svarbi turgų bei prekybos vieta. Šalia stovėjo valsčiaus centras, viešbutis, trejetą smuklių. Tarpukariu vadinosi Turgaus, o atėjus antrajam sovietų okupaciniam laikotarpiui – Tarybų aikšte. Vykdant aikštės tvarkymą, pagal sovietinę ideologiją, 1948–1949 m. nugriauta didžioji dalis senųjų namų, vietoje jų pastatant pirmuosius sovietinius daugiabučius gyvenamuosius namus. 1955 m. lapkričio 11 d. aikštėje buvo atidengtas Stalino biustas, kuris išbuvo iki 1962 m. Paskyrus naują vietą turgums, aikštė prarado savo paskirtį; sovietmečiu rekonstravus tapo reprezentacine.

1988 m. Sąjūdžio metu aikštėje vyko žmonių susibūrimai. Atkūrus nepriklausomybę pervadinta Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu. Vyksta miesto šventės ir renginiai, 1997–2015 m. vyko tarptautinio folkloro festivalio „Lingaudala“ atidarymo koncertai.

2017 m. gale aikštė uždaryta rekonstrukcijai, o paminklas architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui perkeltas prie L. Stuokos Gucevičiaus gimnazijos.

Archeologiniai tyrimai

Rekonstruojant aikštę 2018 m. aptikti archeologiniai radiniai. Buvo atlikti archeologiniai žvalgomieji tyrimai ir archeologiniai žvalgymai Š ir V aikštės pakraščiuose (vad. dr. A. Simniškytė-Strimaitienė). Archeologinių žvalgomųjų metu ištirti 7 šurfai. Nustatyta, jog kultūrinis sluoksnis su archeologiniais radiniais (monetomis, keramika, gyvulių kaulais, kokliais bei kitais radiniais) žvalgytoje tranšėjoje aikštės Š pakraštyje tęsiasi apie 100–120 metrų per visą tranšėjos plotį. Kultūrinio sluoksnio storis šurfuose įvairavo nuo 20 cm iki 170 cm. Degėsių ir griuvenų linzės rodo degimo, gaisro požymius. Rasta archeologinė medžiaga iš šių sedimentų gali būti datuojama XVII–XVIII a.

Rasti 62 radiniai iš metalo: per 40 monetų, 9 švininės plombos, 5 šrapnelio ir muškietos kulkos. Tarp kitų radinių paminėtinos kelios sagos, žiedelis, grandelė, šovinio tūta bei neidentifikuojamų dirbinių fragmentai iš spalvoto metalo (juostelės, grandinėlė, plokštelės). Dirbiniai iš metalo datuojami XVII–XX a. Gausiausią metalinių radinių kolekcijos dalį sudaro monetos, fiksuotos 38 radimo vietos. 26-se vietose buvo lokalizuotos XVII a. monetos. Tarp monetų daugiausiai Jono Kazimiero (1648–1668) bei Jono III Sobieskio laikų (1674–1696) varinių šilingų, grašių, šeštokų, vienas ar keli ortai. Monetos kaldintos Lenkijoje (Ujazdove, Krokuvoje) ir Prūsijoje. Spėjamai ankstyviausia moneta – 1624 m. (?) sidabrinis Karaliaučiaus kalyklos pusantrokas. XVII a. 2 pusėje nukaldintos monetos buvo plačiai naudojamos ir XVIII a. 1-je pusėje, nes Lenkijos ir Lietuvos valstybė naujų monetų tuomet beveik nekaldino.

Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir žvalgymų metu buvo surinkta beveik 8 kg keramikos, suregistruotos 145 šukės (6,5 kg). Nemaža dalis ornamentuota, iš 50-ties pakraštėlių beveik 20% ties peteliais buvo puošti bangelėmis, rievelėmis ir pan. Miestietišką keramiką reprezentuoja kitos indų grupės, – ąsočiai, lėkštės, keptuvės, taip pat puodynės su stambiomis ąsomis. Daugumos šių indų vidinės dalys padengtos žalia ir žalsva glazūra.

Suregistruota 30 koklių fragmentų. Daugiausiai tai – žaliai glazūruotų plokštinių ir karnizinių koklių duženos, kurių plokštės buvo puoštos augaliniu bei geometriniu ornamentu. Tarp geriau išlikusių paminėtina koklio dalis su groteskinio delfino motyvu, karūninio koklio detalė, fragmentai su spurgelių eilėmis, augalų šakelėmis. Tokia puošyba LDK centruose, visų pirma, Vilniuje, dažnai sutinkama XVI–XVII a.

Žvalgomųjų tyrimų metu aptikta 6,5 kg gyvulių kaulų. Aptikti keli radiniai iš stiklo, jų tarpe – taurės kojelė su prie šono prilipdyta banguota stiklo juostelė. Jų prototipai gali būti „Willkom“ tipo taurės, kokių aptikta Vilniaus

Žemutinės pilies teritorijoje, XV–XVI a. datuojamuose sluoksniuose. Tarp tyrimų metu rastų radinių buvo keramikinė pypkė, kurios paviršius puoštas žalia glazūra. Pypkės galvutė dekoruota stilizuotomis vynuogių kekėmis ir augalo šakele, – motyvais, būdingais XVI–XVII a. koklių siužetuose.