Laura Filips „Lori“ Anderson (angl.Laura Phillips "Laurie" Anderson; g. 1947 m. birželio 5 d. Glen Eline, Ilinojuje, JAV)[1] – amerikiečių avangardo menininkė, skulptorė, kompozitorė, smuikininkė, dainininkė ir filmų režisierė, kurios kūriniai apima scenos menų, pop muzikos ir multimedijų projektus[2].
Nors pagal išsilavinimą ji yra meno kritikė ir skulptorė[3], Anderson nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio ėmė vykdyti daugybę skirtingų scenos meno projektų Niujorke, kurdama įvairias kalbos, technologijų ir scenos menų jungtis[4]. Ji tapo plačiai žinoma meno pasaulyje 1981 m., kai jos singlas „O Superman“ pasiekė antrą vietą Didžiosios Britanijos populiariausių pop įrašų sąraše. Ji taip pat vaidino ir režisavo 1986 m. filmą „Home of the Brave“.
Lietuvoje Anderson buvo pasirodžiusi 2012 m. ir 2018 m., Vilniuje[5][6].
Biografija
Lori Anderson gimė Marės Liujis ir Arturo T. Andersono šeimoje. Ji baigė Glenbard West vidurinę mokyklą. Barnardo koledže baigusi meno istorijos bakalauro studijas įgijo magna cum laude ir Phi Beta Kappa diplomus. 1972 m. ji įgijo skulptūros magistro laipsnį Kolumbijos universitete[7]. Jos pirmas scenos menų kūrinys – simfonija automobilių ragais, buvo atliktas 1969 m.
1970 m. ji rengė pogrindinį komiksą „Boloney Moccasins“, kurį publikavo George DiCaprio. 8-ojo dešimtmečio pradžioje dirbo kaip meno instruktorė, meno kritikė žurnaluose, tokiuose kaip „ArtForum“[8]. Iliustravo vaikų knygas, kurių pirmoji buvo pavadinta „The Package“ – paveikslėlių paslapčių istorija[9].
Anderson pradėjo susitikinėti su žymiu amerikiečių muzikantu, grupės The Velvet Underground dainų kūrėju Lou Reed 1992 m. ir buvo už jo ištekėjusi nuo 2008 m. iki jo mirties 2013 m.[10]
Karjera ir kūryba
Anderson yra laikoma eksperimentinės elektroninės muzikos pioniere. Ji sukūrė keletą prietaisų, kuriuos naudojo savo įrašuose ir scenos menų performansuose[11]. 1977 m. ji sukūrė juostinį smuiką (angl. tape-bow violin), kurio stryke vietoje arklio šerių panaudojo įrašytą magnetinę juostą ir magnetinę juostos galvutę tiltelyje. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ji sukūrė kalbančią lazdelę (angl. talking stick) – 1,8 m ilgio MIDI valdiklį, kuris gali pasiekti ir replikuoti garsus.[12]
XX a. 8-ajame dešimtmetyje ji dirbo Niujorke. Šiuo laikotarpiu vienas labiausiai žiniasklaidoje pasirodžiusių jos kūrinių tapo performansas „Duets on Ice“. Jo metu, skambant įrašui, atlikėja groja smuiku ir dėvi pačiūžas, kurių geležtės yra sušaldytos ledo bloke; pasirodymas trunka tol, kol ledas ištirpsta.
Du ankstyvieji kūriniai „New York Social Life“ ir „Time to Go“ yra įtraukti į 1977 m. rinkinį „New Music for Electronic and Recorded Media“, kartu su Pauline Oliveros ir kitų kompozitorių darbais[13].
Šiuo laikotarpiu Anderson taip pat įrašė nemažai avangardinės muzikos įrašų, įtrauktų į šio stiliaus muzikos rinkinius. Daugiausia – Niujorko poetui John Giorno priklausančioje įrašų kompanijoje „Giorno Poetry Systems“[14]. Vienas ryškiausių šioje kompanijoje išleistų kūrinių yra „You’re the Guy I Want to Share My Money With“.
1980 m. Anderson gavo garbės daktaro laipsnį San Fracisko meno institute. Devintajame dešimtmetyje su daina „O Superman“ tapo žinoma ir už akademinio meno pasaulio ribų. Šiuo laikotarpiu ji išleido keletą albumų, dalyvavo įvairiuose projektuose, kūrė režisavo ir prodiusavo pilnametražius ir trumpametražius filmus (tarp kurių – „Home of the Brave“), kūrė muziką teatrui ir kinui bei toliau rengė įvairius performansus.
Devintajame dešimtmetyje daug dėmesio skyrė kinui – Berlyno kino festivalyje dalyvavo kaip žiuri narė, dalyvavo įvairiuose kino, televizijos ir medijos projektuose, kartu su kitais menininkais, tokiais kaip Nichola Bruce, Brian Eno, Lou Reed, Diego Frenkel ir kitais.
Anderson XX a. pabaigoje daug laiko skyrė rašymui. Ji aprašė Niujorko kultūrinę charakteristiką, publikuotą Encyclopædia Britannica[16] bei sukūrė daug multimedinių prezentacijų, kurios dažniausiai buvo įkvėptos Moby-Dick personažo[17]. Viena pagrindinių Anderson darbų temų yra technologijų įtaka žmonių santykiams ir bendravimui.
2003 m. Anderson tapo pirmąją reziduojančia menininke NASA. Tai ją įkvėpė sukurti kūrinį „The End of the Moon“[18][19].
2004 m. ji buvo Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos kūrybinės komandos narė Atėnuose. Tais pačiais metais bendradarbiavo su choreografe Trisha Brown ir filmų kūrėja Agnieszka Wojtowicz-Vosloo multimedijų projekte „O Zlozony/O Composite“. Baletas buvo pirmą kartą pastatytas Paryžiaus nacionalinėje operoje „Opera Garnier“ 2004 m. gruodį[20][21].
2019 m. Anderson kartu su Punch Brothers ir Kronos kvartetu 61 metiniuose Grammy apdovanojimuose gavo apdovanojimą už geriausią metų kamerinės muzikos/ nedidelės sudėties ansamblio pasirodymą.
Viena svarbiausių ir ilgiausių kolaboracijų buvo su roko muzikos atlikėju Lou Reedu. Jiedu įrašė ne vieną įrašą vienas kito albumuose, dažnai kartu pasirodydavo ir scenoje.
↑Handy, Amy (1989). „Artist's Biographies – Laurie Anderson“. In Randy Rosen; Catherine C. Brower (eds.). Making Their Mark. Women Artists Move into the Mainstream, 1970–1985. Abbeville Press. pp. 237–238. ISBN0-89659-959-0.
↑Handy, Amy (1989). „Artist's Biographies – Laurie Anderson“. In Randy Rosen; Catherine C. Brower (eds.). Making Their Mark. Women Artists Move into the Mainstream, 1970–1985. Abbeville Press. pp. 237–238. ISBN0-89659-959-0.
↑Handy, Amy (1989). „Artist's Biographies – Laurie Anderson“. In Randy Rosen; Catherine C. Brower (eds.). Making Their Mark. Women Artists Move into the Mainstream, 1970–1985. Abbeville Press. pp. 237–238. ISBN0-89659-959-0.
