Laukstyčių pilis

54°42′25″š. pl. 19°57′05″r. ilg. / 54.7070°š. pl. 19.9513°r. ilg. / 54.7070; 19.9513

Laukstyčių pilis
vok. Burg Lochstedt
Laukstyčių pilis 1900 m.
Laukstyčių pilis 1900 m.
Vieta Rusija Kaliningrado sritis, Baltijsko rajonas, Piliava, Laukstyčiai
Įkurta XIII a.
Valdovai Teutonų ordinas (XIII–XV a.)
Prūsija (XV–XIX a.)
Vokietijos imperija (XIX–XX a.)

Laukstyčių pilis (arba Laukstetų pilis; vok. Burg Lochstedt) – pilis, XIII a. antrojoje pusėje Vokiečių ordino pastatyta strategiškai svarbioje prūsų sembų vietovėje – Sembos pusiasalyje ant Aismarių šiaurinio kranto, į šiaurę nuo Piliavos, prie buvusios protakos iš marių į Baltijos jūrą, ties Laukstyčių kaimu.

Istorija

Lietuvių mokslininkai gelbsti lituanistikos paveldą sugriautoje Laukstyčių pilyje, 1945 m.

Vietovė Lochstete minima nuo 1299 m. Kryžiuočiai XIII a. apie septintąjį dešimtmetį sugriovė sembų pilį ir pastatė savo, iš pradžių medinę, devintame dešimtmetyje – mūrinę. Apie 50×50 m kvadratinis plotas buvo apjuostas mūro siena, viduje pastatytas konventas, koplyčia, ūkiniai pastatai, pilies šiaurės rytiniame kampe – pagrindinis bokštas, pačiose mariose – danskeris, su pilimi jį jungė dengta galerija). Greta pilies įrengtas priešpilis. Iš Laukstyčių pilies buvo kontroliuojama Aismarių ir pajūrio laivyba.

Nuo 1305 m. pilyje rezidavo komtūras, XIV a. joje įkurta riterių prieglauda. 1429 m. pilyje mirė Heinrichas fon Plauenas. Laukstyčių sąsiaurį visiškai apnešus smėliu XV a. pabaigoje pilis prarado karinę reikšmę. Prūsijos karaliaus Frydricho I įsakymu XVIII a. pradžioje per 1700–1721 m. Šiaurės karą nugriauti du korpusai ir didysis bokštas, pusiau apgriautas danskeris, išardyta galerija, gynybinė siena. Akmenys ir plytos panaudotos Piliavos tvirtovei statyti. 1884 m. pilis pertvarkyta į mokyklą. Po 1888 m. gaisro sunyko priešpilis. XIX–XX a. sandūroje pilis restauruota, joje veikė muziejus. Išlikusi pilies dalis iki 1945 m. vertinta kaip geriausiai išlikęs senosios kryžiuočių statybos pavyzdys su įdomiomis architektūrinėmis detalėmis.[1]

Pilis nukentėjo per 1945 m. TSRS–Vokietijos kariuomenių kovas dėl Piliavos. Po karo iki 1989 m. ją sugriovė Kaliningrado sritis gyventojai – ieškota Gintaro kambario. 2000 m. liekanos su rūsiais visiškai išgriautos.[2]

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pilyje buvo paslėpta dalis Prūsijos slaptojo valstybės archyvo Karaliaučiuje dokumentų. 1945 m. vasarą P. Pakarklio ekspedicija rado svarbios lituanistikos ir prūsistikos – K. Donelaičio „Metai“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubuhne) rankraščius.[3]

Galerija

Šaltiniai

Vikiteka: Laukstyčių pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Laukstyčių pilis . Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2024-12-14).
  2. ↑ Laukstyčių pilis. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 33
  3. ↑ Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Laukstyčių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 615 psl.

Literatūra

  • Oskar Schlicht, Das Westliche Samland, H. 1., Fischchausen, Sankt Adalbert, Lochstädt, Dresden, Kolbe und Schlicht, 1919
  • Georg Dehio, Handbuch der Deutschen Kunstdenkmäler, neu bearb. von Ernst Gall, Deutschordensland Preussen, unter Mitw. von Bernhard Schmid und Grete Tiemann, München; Berlin, Deutscher Kunstverlag, 1952
  • Handbuch der historischen Stätten, Ost- und Westpreussen, hrsg. von Erich Weise, Stuttgart, Kröner, 1981, ISBN 3-520-31701-X (unveränd. Nachdr. d. 1. Aufl. 1966)
  • Walter Dignath, Herbert Ziesmann, Die Kirchen des Samlandes. Eine Dokumentation, Leer, Rautenberg, 1987, ISBN 3-7921-0355-9
  • Tadeusz Jurkowlaniec, Gotycka rzeźba architektoniczna w Prusach, Wrocław, Ossolineum, 1989, ISBN 83-04-02935-9
  • Juri Iwanow, Königsberg und Umgebung, Dülmen, Laumann-Verl., 1994, ISBN 3-87466-185-7
  • Anatolij Bachtin, Gerhard Doliesen, Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ostpreussen. Eine Dokumentation, 2. Aufl., Husum, Husum, 1998, ISBN 3-88042-849-2