Latvijos nacionalinė opera ir baletas (latv.Latvijas Nacionālā opera un balets) – operos ir baletoteatrasRygoje, Aspazijas bulvārs 3. Repertuarą sudaro latvių ir kitų tautų kompozitorių kūriniai. Per sezoną, kuris trunka nuo rugsėjo vidurio iki gegužės pabaigos parodoma apie 200 spektaklių, kasmet paregiama po 6 premjeras. Teatro didžiojoje salėje yra 946 vietos, naujojoje salėje – 250-300 vietų. Apie 600 darbuotojų, iš jų 28 operos dainininkai, 70 baleto šokėjų, 105 orkestro muzikantai, 62 choristai.
Greta operos kūrėsi ir baleto trupė. 1922 m. pastatytas pirmasis baletas – Hertelis|P. L. Hertelio „Tuščias atsargumas“, 1935 m. – pirmasis latvių baletas – J. Medinio „Meilė nugali“. Baleto šokėjus rengė A. Fiodorovos įkurta Baleto studija (veikė 1925–1938 m.) ir Baleto mokykla, įkurta 1932 m.[1]
Inesė Abelė, A. Avečkinas, L. Beirė, M. Butkevičius, M. Demjanoka, I. Dumpė, A. Ekis, Z. Ersa, E. Feiferė, V. Gelvanas, G. Gorbanovas, M. Grikė, J. Gurviča, A. Leimanis, E. Leimanė, O. Lemanis, A. Lembergas, M. Lencė, T. Vestenė, R. Martinovas, S. Neikšinas, A. Ozolinis, A. Priedė, Janina Pankratė, H. Ritenbergas, P. Vasilčenko, V. Vilcinia.
Ryšiai su Lietuva
Lietuvoje dažnai koncertavo latvių atlikėjai. Valstybės teatre dainavo 1925 m., 1929 m., 1930 m., 1933 m., 1937 m., 1938 m. Milda Brehmanė-Štengelė, A. Kaktinis, koncertavo dirigentas T. Reiteris (1928 m.), operos solistų grupė su L. Vignerio vadovaujamu vyrų choru (1938 m.), dirigentai L. Vigneris (1949 m., 1956 m., 1959 m., 1961 m., 1964 m., 1970 m., 1971 m.), E. Tonas (1956 m., 1960 m., 1966 m.), dainininkai A. Daškovas (1949 m., 1956 m., 1957 m.), A. Ludinia (1949 m.), A. Vanė (1949 m.), A. Frinbergas (1956 m.), P. Gravelis (1956 m., 1966 m., 1974 m., 1984 m.), A. Pilė (1956 m., 1959 m.), V. Davidonė (1956 m., 1964 m., 1968 m.), K. Zarinis (1965 m., 1967 m., 1968 m., 1970 m., 1973 m., 1974–1979 m.), baleto solistai L. Lubčenko ir G. Gorbanovas (1977 m., 1978 m., 1980 m., 1981 m.) ir kiti.
↑Latvijos nacionalinė opera. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 600 psl.